pirmadienis, gruodžio 27, 2010

33 dienos iki




 Mano gyvenimo liko 33 dienos. Kažkada buvo trys mėnesiai, buvo 42 dienos, o dabar dar kartą įsitikinau, kaip laikas pašėlusiai lekia. O tiek daug dar turiu padaryti:

  • Dvi savaitės darbe (taip darbo sutarty numatyta).
  • Savaitė atostogų (pagaliau pasidarysiu sau atostogas ir pailsėsiu. Aš ne arklys ir taip metus ariu diena dienon, išskyrus savaitgalius).
  • Nusipirkti kuprinę.
  • Atsiimti pasą.
  • Peržvelgti anglų kalbą (tą, turbo pagreitintą variantą).
  • Susikrauti lagaminą (prisiklausiau, kad tai bene sunkiausias darbas)
  • Išrūšiuoti visą turtą, kur ką reikia nugabenti, o ką kaip sraigei pasiimti kartu.
  • Paženklinti "savą" literatūrą, kad vėliau nesusimaišytų ir nepasimestų brolio lentynoje.
  • Deklaruoti išvykimą, dėl to kvailo PSD mokesčio.
  • Įspėti pagrindinius asmenis, kad tel. nr. nustoja galioti. Taip pat paruošti telefoną mamai.
  • Persirašyti visą naudingą info į tam tikras laikmenas ir išvalyti kompą.
  • Užsiregistruoti skrydžiui ir užregistruoti bagažą.
  • Išsikeisti pinigus.
  • Dar kažkurį savaitgalį reikia įterpti išleistuves.

Tikiuosi tai viskas...

pirmadienis, gruodžio 20, 2010

O mes tokie geri

Vienas tų vakarų, kai smegenis veikia alkoholis, bet taip norisi papostringauti.
Apie bet ką, tuo pačiu apie daug ką.
Supratau vieną dalyką: nesu aš alchemikas. Aš tas kukurūzų pardavėjas, turintis svajonę ir gyvenantis savo asmeninę legendą. Man nereikia lobio, nereikia aukso, kad būčiau laiminga. Man užtenka tik tikėti...
Bet vis tiek tepu slides. Privalau. Jau turiu bilietą. Nors taip nenoriu. Buvo laikas, kai norėjau viską atiduoti, kad tik būčiau galėjusi išvažiuoti. Dabar nebeturiu nuo ko bėgti, nebent nuo savęs.
Tikriausiai gerai tai, kad išsikėliau sau tikslą. Ne materialų (tai mane pražudytų). Tiesiog, susikūriau sau projektą, kurį privalėsiu per metus įgyvendinti. Draugė padovanojo priemones tam tikslui: storą užrašų knygą. Dar reikia fotoaparato. Ir būsiu pasiruošusi. Va, šio dalyko aš labai laukiu.
Eilinė kvaila sapalionė. Labanakt :)

sekmadienis, lapkričio 07, 2010

Neišvengiama


Nuo ryto galvoje skamba kalėdinės dainos. Pasiilgau sniego. Pasiilgau šventinio periodo, viso šurmulio, jausmo ir mažo virpuliuko viduje, kurį sukelia pasiruošimas šventėms. Dovanų pirkimas paskutinę minutę, malimasis po prekybos centrus, kvepiantys imbieriniai sausainukai, karštas vynas su cinamonu ir citrinos griežinėliu, šviežutėlės iš pečiaus ištrauktos mamos keptos bulkos.

Šios šventės bus kitokios. Jau pernai buvo kitokios, nes buvom tik dviese su mama, bet šiemet bus dar kitaip. Darbas šv. Kūčių dieną. Nebus sukiojimosi virtuvėje prie keptuvių ir puodų. Na, nebent mane priverstinai išvytų atostogų - sukaupiau per daug dienų...

Noriu karšto vyno. Bet dar per anksti. Užtenka, kad prekybos centrai jau pradeda puoštis, neatidarysiu sezono, kol nebus įžiebta miesto eglė. Paskutiniais keliais metais tai jau tapo savotiška tradicija, nelaužysiu jos.
Po truputį reikia pradėti sukti galvą ir ieškoti dovanų. Buvau sumąsčiusi, bet paslaptingai dingo mano sąsiuvinis, kurio turinį būčiau panaudojusi. Dabar reikia mąstyti iš naujo.

Idėjos iš šalies visada laukiamos.

sekmadienis, spalio 10, 2010

Tai kaaaaai



"Sekasi."
Užblokavau internetinę bankininkystę. Ir vien todėl, kad saugumo sumetimais retai kur naudoju tą patį prisijungimo slaptažodį. Turint daug prieigų - natūralu, kad ilgainiui jie visi ima painiotis tarpusavy, o dar ta bankininkystė turi savo fantastišką perliuką - kas kažkiek laiko reikalauja pakeisti esamą slaptažodį. Tai kaip man tada jų visų nesupainioti? 

"Pramoga"
Visas savaitgalis praleistas Vilniuj ir beveik tarp keturių sienų. Po savaitės vaikščiojimo į darbą su temperatūra teko paskirti dienai lovos rėžimą. Na, neišturėjau, užteko man ir pusdienio. Tegu drybso tie, kas gali ir nori - aš turiu įdomesnių užsiėmimų, nei tuščiai spoksoti į lubas.

"Realybės šou"
O taip, kitą savaitę prasideda pirmasis rimtas mano išlikimo sezonas. Pereinu dirbti į kitą skyrių, į naujas pareigas ir bandysiu nagais dantimis įrodyti visiems, ypač sau, kad aš sugebu ne tik tuščiai barškinti klaviatūrą. Tikiuosi būsimi kolegos bus supratingi ir bent pirmą savaitę nepuls manęs draskyti už klaidas, kurių tikrai bus - visad pradžioje būna. 

"Mokslai"
Pereinant į naują darbo vietą, gavau krūvas aktų ir popierių, kuriuos turiu perskaityti, kad būtų lengviau dirbti. Niekada nemokėjau sausai iškalti reikiamos informacijos. Tad šį savaitgalį dar teko paskirti ruošiant viso to santrauką, ko irgi niekada nemokėjau. Supratau svarbiausią dalyką, kuris šiek tiek nuramino mano jautrius nervus, nėra taip sunku ir painu, kaip iki tol viskas atrodė. Įveiksiu.

Atgaiva
Koks nepaprastai gražus ir šiltas ruduo. Krentantys margaspalviai lapai lenkia veide šypseną. Ech, myliu tokį rudenį.

sekmadienis, spalio 03, 2010

Ne mano diena


"Šiandien ne tavo diena" - taip pasakė mano draugė - sugyventinė - kambariokė - butokė (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) su savo antra puse, kai iš orkaitės ištraukiau nevykusiai iškepusį "pyragą" (o čia tinkamo pavadinimo neradau) ir "bandeles".

Aš ir pati tą žinojau, kad nepavyks, dar prieš pradedant kepti - tingėjau ilgai terliotis su tešla, kočėlu ir miltais. Pagal planą turėjau kepti kalną įvairaus įdaro sluoksniuotos tešlos bandelių, bet, vietoj to pasirinkau vieną paprastą pyragą/apkepą su krabų lazdelėmis lydytų sūriu ir kiaušiniu ir kelias džiovintais vaisiais įdarytas bandeles pagal J. Oliverio technologiją. Sutaupiau maždaug 45 minutes, kurios tapo visiškai bevertės pamačius rezultatą.

Dažnas paklaustų, kodėl iš viso šiandien ėmiausi kulinarinių eksperimentų. Na, tikriausiai žinote, kad iš šaldiklio išimto maisto pakartotinai užšaldyti nerekomenduojama? Taigi, tokiu būdu buvau priversta kažką gaminti iš paruoštų produktų.

Neapsigaukit, gaminti aš tikrai moku ir man tai netgi labai patinka (dar geriau jeigu kas nors ir įvertina). Taip pat nevengiu eksperimentuoti (dažniausiai jie būna tikrai vykę). Bet gavau pamoką, kad nebegaminčiau, jeigu tą dieną nejaučiu tam įkvėpimo - šūdas gausis ir tik nuotaiką susigadinsiu.

trečiadienis, rugsėjo 29, 2010

Didieji pokyčiai

 
 
Keičiasi pasaulis.
Ne.
Keičiasi žmonės.
Keitiesi tu, keičiuosi aš. 
Ateina laikas paminti senus principus, nusistovėjusias vertybes, paminti su idealizmu sumišusį išdidumą ir keistis vardan savo sveikatos ir ateities. Vieną dieną, jau žinodamas savo esamą situaciją, prieini kryžkelę ir pamatai du kelius: lygų ir nusistovėjusį, bei vingiuotą, duobėtą, vietomis siaurėjantį ir kone išnykstantį,  pamatai dvi ateities vizijas. bet tu net nesustoji. Būtų lengviausia nueiti jau seniai nulietu ir daugmaž žinomu taku. Tačiau negali juo eiti - uždėtas šlagbaumas ir esi priverstas rinktis sunkesnįjį. 
 
Jau seniai jaučiau, kad mano kely artėja šis išsišakojimas. Kol vieną dieną priėjau jį.  Tik nemaniau, kad sunkesnįjį kelią būsiu priversta rinktis dėl materialinių dalykų, šiu atveju - pinigų. Aš iki kaulų smegenų esu idealistė. Niekada netikėjau, kad būsiu priversta bėgti ieškoti geresnio gyvenimo, bet gyvenimas tik dar kartą parodė savo grožį - realybė žiauri ir negailestinga. Netikėjau, kad kada nors paliksiu man brangias vietas, mylimus žmones, be kurių bus labai sunku. Bet, belieka susitaikyti su tuo.

Dabar, grįžusi į savo gimtuosius namus, viską darau kitaip: žvelgiu kitaip, kvėpuoju kitaip, net vaikštau kitaip. Viską darau lėčiau, giliau ir aštriau, tarsi bandyčiau viską į save sugerti, viską užfiksuoti, nieko nepraleisti, kad vėliau tie dalykai man padėtų ištverti, kad sunkiomis akimirkomis sušildytų mane. 
Nedžiugina...

antradienis, rugsėjo 07, 2010

Nelik abejingas

 
"Maldauju, jei gali, tapk kaulu ciulpu donore.Mano teveliui lb blogai...be transplantacijos jis neisgyvens...;((( "

Tai buvo pirmoji šiandien gauta pagalbos šauksmo žinutė iš mano geriausios draugės.

Tada dar nesupratau, kas vyksta, o gal giliausioje smegenų žievės rievėje ir supratau, tik blaivus protas blokavo realų ir kone rėkiantį faktą. Esi įpratęs, kad blogiausi dalykai vyksta kažkur kitur, kad jie nepalies nei tavęs, nei tau brangių žmonių, kad paprasčiausiai apeis didelį ratą ir praeis pro šalį.

"Kraujo vėžys"

Antroji žinutė konstatavo ir taip akivaizdų faktą, kurį dar nesąmoningai iki tol neigiau. Ji prikaustė mane kėdėje: kojos tapo švininės, rankos ir visas kūnas konvulsiškai drebėjo, akys pasruvo. Niekam gyvenime nelinkiu atsidurti panašioje situacijoje ir to patirti.
Dar pradžioje... dar bandžiau reaguoti optimistiškai ir nuteikti tiek save, tiek draugę, kad šiais laikais net ir leukemija pagydomas. Pasirodo, kad tik pačios lengviausios jo formos. Likimas visada buvo žiaurus ir, jei drėbia ką nors, tai tik su kaupu ir nepasigailės nė per nago juodymą. Vienintelė išeitis - kaulų čiulpų transplantacija.

Jei gali kam nors kuo nors padėti - net nedvejok, žmogau.
Jei dar abejoji, pagalvok, kaip pats reaguotum ir elgtumeisi, analogiškoje situacijoje tik savo šeimoje. Tada nesvarstytum? Jei nuo tavęs gali priklausyti kito žmogaus gyvybė - neabejok. Juk nežinai, kada tos pagalbos gali prireikti tau pačiam, kada tu pats keiksi pasaulį, kad dienos, valandos bėga ir nėra... nėra taip reikiamo donoro.

Mano rankos buvo surištos. Nežinojau, kaip galiu padėti apart to, kad užsiregistruosiu būti donore. Jei matėt filmų ar skaitėt literatūrą apie leukemiją, visur pateikiama donorystės statistika. Patikėkite, ji reali ir teisinga. Lietuvoje per 6 metus vos 6 iš 2700 žmonių buvo tinkami būti donorais. Skaičiai kraupūs. Realybė niekada nebuvo rožinė ir pūkinė.

Tylėjimas nieko negelbsti. Nebent į nelaisvę paimtus karius ir tai galiausiai juos nužudo. Tad geriausia, ką galiu dabar padaryti, skleisti šią informaciją kuo plačiau ir prašyti žmonių nelikti abejingais. Juk, galbūt kaip tik tu esi toks reikalingas.

penktadienis, rugsėjo 03, 2010

10 dienų...


Liko 10 dienų. Ir nė vieno klausimo. 1,5 savaitės. Ir noras peršokti dieną. Keista, bet šįkart laukiu:)

sekmadienis, rugpjūčio 29, 2010

Kažkas naujo


Šis tas, visai netikėtai gimusio mano galvoje darbo metu. Tiksliau blykstelėjo tarytum seniai pamiršta fotografija, kurįą pabandžiau aprašyti ir šiek tiek išplėsti. Nuo to gimė nauja trumpa istorija, kuri galbūt išsiplės:)

Vietoj prologo
Smėlėtas pajūrio krantas tapo jos naktiniu prieglobsčiu. Kasnakt, šviečiant pilnačiai ar dylant mėnuliui, mergina susirangydavo smėlyje, kvėpuodavo sūriu bangų mūšos pagardintu oru ir kantriai stebėdavo naktinį dangaus žibintą.
Tik kažkas sudrumstė tylą ir ji instinktyviai sukluso. Mėnesienoje sušnarėjo ir ramiai nubangavo smilgų laukas, bet ne nuo vėjo. Šiąnakt čia, ant skardžio, jo nebuvo. Įsitempė ausys, gaudydamos pašalinius garsus, grobuoniškai išsišiepė dantys, susiaurėjo akys, pirštai įsirėmė į smėlį - kūnas ruošėsi pulti. Praėjo sekundė, dvi. Bangos monotoniškai talžė į uolą, oras kvepėjo ramybe. Slinko minutės - niekas nepasirodė ir mergina nurimo, raumenys atsileido, o akys ir vėl nukrypo į dangų. Tik ne ausys. Jos lyg atskiras kūnui nepriklausantis mechanizmas toliau būdravo.
Jai iš už nugaros negirdimai atsėlino didelis juodas vilkas ir susirangė prie kojų.
"-Tu vėl čia." - iš nasrų pasigirdo užjaučiantis inkštimas.
- Juk sakiau, kad ateisiu, - mergina balsu jam atsakė ir pakasė vilkui ausį.
"- Kodėl nepalieki manęs?"
Mergina pažvelgė į pilnatyje žibančias auksines akis. Slėpdama viduje tūnantį skausmą, nusišypsojo.
- Negi manai, kad galiu viso to atsisakyti?
Ji dar kartą pakasė ausį, žaibiškai pribėgo prie uolos krašto ir atsispyrusi nėrė į bangas.
Vilkas nusekė jai iš paskos.



Saulė dar tik kilo iš už horizonto ir auksiniais rytmečio spinduliais dabino pasaulį. Žadėjo gražią dieną. Šilas šurmuliavo nuo rytinio paukščių klegesio ir paslaptingai ošė dvelkiant vos jaučiamam vasaros vėjeliui. Nuo jo raminamai liūliavo ir javų laukas. Gamta budo po tykaus nakties miego.
Maža mergaitė lėtai yrėsi nuo vėjo siūbuojančių geltonu rapsų lauku, kur nuo ankstaus ryto kruopščiai darbavosi bitutės. Siauras seniai išmintas takelis buvo vienintelis artimiausias kelias iki šilo, kur plytėjo vaistažolių laukas. Kaimo senoliai jį vadino tiesiog Aukso pieva.
Anksčiau šį taką Veronika mindavo drauge su savo močiute. Šiai pasiligojus, ji pareigingai kiekvieną vasaros rytmetį viena tęsia kelionę.
Likus maždaug šimtui metrų iki šilo, mergaitė išgirdo kupiną skausmo širdį veriantį staugimą. Veronika, nors labai neišsigando, tačiau instinktyviai stabtelėjo. Jos vaikiška širdutė pradėjo tankiau plakti, plačią šypseną pakeitė susirūpinęs žvilgsnis ir ji kone tekina nuskubėjo link šilo. Iš kur atsklido balsas. Balta perkelinė suknelė su gelėta prijuoste pynėsi tarp kojų, medvilninis krepšys plevėsavo prie šono.
Toje vietoje, kur baigiasi rapsų ir javų laukas, paslikas gulėjo didelis juodas vilkas ir skausmingai inkštė.
- Ei, kas tau? - Veronika pribėgo arčiau, paglostė trūkčiojantį kūną, tikėdamasi rasti skausmo šaltinį, bet nieko nematyti. – Kur tau skauda, drauguži? – susirūpinusi glostė kaklą.
Tik visai netikėtai vilkas pakėlė galvą ir urgzdamas grybštelėjo jai į ranką.
- Kaip tu taip galėjai? – atšoko atatupsta.
Mergaitė jau labai seniai pažinojo šį keturkojį, dar nuo tada, kai takelį mindavo drauge su močiute, ir mažiausiai tikėjosi tokio išpuolio. Vis tik jis buvo laukinis žvėris.
Prisėdusi ant rasotos žolės, rankomis apkabino kelius ir ilgai stebėjo saulėje tviskantį juodą kailį, kol keturkojis draugas jos atsiprašė, nosimi bakstelėdamas į petį.
- Viskas gerai, tu nenorėjai, - Veronika pakasė jam paausį. - Pažaiskim slėpynių? – nusišypsojo ir stryktelėjo vos tik pamatė linksinčią vilko galvą. – Tu ieškosi manęs!
Nubėgusi į mišką, mergaitė pasislėpė po lazdynu, tačiau nepatiko jai ši vieta – per daug nuspėjama. Po minutės nubėgo prie ąžuolo. Vėliau įlindo į sirpstantį gervuogyną, bet, neradusi patinkančios vietos slėptis, grįžo atgal į pievą. Nusiavė sandalus ir išsitiesė žolėje. Stebėjo dangumi plaukiančius debesis, klausėsi medžiuose čiulbančių paukščių, žolėje čirpiančių svirplių, smilgomis šiurenančio vėjo...
- Suradau tave.

sekmadienis, rugpjūčio 01, 2010

Bus trečias kartas?

Mano mylimiausia futbolo komanda laimėjo Pasaulio čempionatą. Jais tikėjau nuo pat pradžių.
Mano mylima Lietuvos jaunių krepšinio rinktinė tapo Europos senojo žemyno. čempione Jais lygiai taip pat nė trupučiu nesuabejojau ir nepalioviau tikėti.
Ar bus trečias kartas? Ar mano mylima Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimės Pasaulio čempionatą? Tik nelygu, kaip stipriai aš ją palaikau ir kaip stipriai tais vyrais tikiu, lyginant su pirmosiomis dvejomis komandomis.

Vakar stebėjau dvejas rungtynes - jaunių ir vyrų pasirengimo. Jauniai patiko labiau ir paliko gilesnį įspūdį. Jie gyvi, jų kraujas verda, jie energingi. Vyrai man prilygo lepšiams - tingūs, vangūs, lėtapėdžiai. Gaila. 
Dabartinė jaunių rinktinė prieš porą metų tapo čempionais jaunučių tarpe. Dabar jaunių. Jei ta pati komanda pasiliktų vyrų rinktinėje - šansų daug. O dabartinė rinktinė? Tikėsiu, kad atsarginis bilietas mums buvo skirtas ne veltui.

antradienis, liepos 27, 2010

vagaries of the mind [1]

 Sakykim, tai ketvirtas kartas. Nemelavo
Keli metai atgal tokie poelgiai mane stipriai paveikdavo. Nesvarbu, kiek būtų nueita, kaip tai būtų padaryta - skaudėdavo. Dabar? Per tuos kelerius metus sąlyginai pripratau prie tokio elgesio, užsiauginau tam beveik atsparią odą ir nebe įsivaizduoju, kad įmanoma kitaip. Priešingai, ilgainiui net pradedu laukti to paties, o kai įvyksta, tarytum atsikvepiu - viskas gerai, juk taip ir turėjo būti. O tas "beveik"... tik liūdna, ironiškai  liūdna.
********************************************
Iki beprotybės
Beveik kasdien (išskyrus savaitgalius) susiduriu su keliom merginom. Mano požiūriu - visos jos blondinės, tik skirtingų tipų. Ir iš visų ima juokas.
Pirmoji niekada niekam nepaprieštaraus, visada pritars tau ar kitiems, nesvarbu, kad labai lengva pastebėti neatitikimus jos pasakojimuose.
Antroji niekada nenusileis, visada sieks pripažinimo, nesiskaitys su niekuo, kad mąsto kiek kitaip, nei ji. Ir dar ji "laikosi" dietos - nevalgo, nes labai bijo sustorėti, bet progai pasitaikius, šlamščia kebabus, mėsainius, picas ir kitokį šlamštą. Jo...
Na, o trečioji absoliuti dietininkė. Skaičiuoja kiekvieną kaloriją ir tai jau net pradeda erzinti, kai pasiūlai kokį nors produktą, o ji: "o čia labai kaloringa?". Ir taip ne tik man, net ir visiškai svetimiems žmonėms. Ji - šakaliukas, gana aktyviai sportuojanti ir taip nesveikai tuos skaičiukus dėlioja... Taigi...
******************************************

antradienis, liepos 13, 2010

Message

Kažkada labai seniai girdėjau istoriją. Sutrumpintai ji skamba maždaug taip: Kažkurioje Lietuvos dalyje gyveno mergina. Su tėvais nesutarė, draugų nedaug turėjo. Kai jai būdavo liūdna, nesisekdavo ar tiesiog apimdavo neigiamos emocijos, paimdavo švarų baltą lapą, rašiklį ir išliedavo ten visas savo mintis, tuometinę savijautą, pyktį, gal nusivylimą. Lapą įdėdavo į voką. Užklijuodavo pašto ženklą. Atsivertusi abonentinę telefonų knygą, pasirinkdavo adresą ir juo išsiųsdavo savo "laišką". Tiesa, savo gyvenamosios vietos ji niekada neišduoda. Jai to nereikėjo. Jai buvo svarbu tik tai, kad kas nors perskaitys, kad kažkas ją išklausys.

 Tema: Susvetimėjimas
"Nežinau, kodėl rašau šį laišką. Net nežinau, ar galima tai pavadinti laišku. Galbūt tai daugiau vienišo žmogaus monologas, apeliacija į elgesį, skundas pasauliui, ideologinis mąstymas, ieškojimas tikslo, vertybių nagrinėjimas, bandymas pažadinti kitus iš sąstingio, noras prikelti pasaulį, tikslas priversti susimąstyti. Taip pat nežinau, ar šis skundas bus perskaitytas iki galo, bet vis tiek noriu jį parašyti ir ne mažiau noriu išsiųsti. Kad būtų ramiau, kad bent kiek palengvėtų, kad daugiau nebekiltų dvejonių. Nes jau per sunku tylėti, jau pavargau prieš visus apsimetinėti, nebenoriu bijoti susipykti...
Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips. Visi aplinkui tokie egoistai. Ir tai taip liūdina. Blogiau, skaudina. Pikta, kad net patys artimiausi žmonės tave prisimena tik tada, kai jiems reikia naudos iš tavęs. Ir tai skaudina. Labai skaudina. Aš noriu nuoširdumo, atvirumo, domėjimosi tavimi, pokalbio. Man nereikia apsimetinėjimo, nekenčiu bendravimo „iš reikalo“: Kaip sekasi? – Gerai. – Kas gero? – Nieko." Nekenčiu, kai „pokalbis“ vyksta barškinant klaviatūrą, vairuojant automobilį ar galų gale ką nors skaitant. Suprantu, vieną kartą, antrą, bet ne nuolatos. Kai savaitę ar daugiau nebendravus, išjungi telefoną vos po poros minučių... Kodėl tolstam vieni nuo kitų? O gal čia tik aš viena tai pastebiu?
Mes tampam tokie svetimi. Mes nebeturime laiko pakalbėti, nuoširdžiai pakalbėti. Esam paskendę savo darbuose, savo bėdose, kad neduok, Dieve, kitas nepasipasakotų.
Jau seniai mano draugu virto baltas popieriaus lapas. Jis turi patį didžiausią pliusą, nei kuris nors žmogus pasaulyje, - jis visada besąlygiškai tave išklausys. Dėl šios savybės, jis lyg ir būtų tobulas. Lyg ir... Bet mes juk žinom, kad tobulų nebūna. Didžiausias jo minusas – popierius nepatars, nepaguos, neapkabins... Jau seniai išmokau slėpti jausmus. Seniai apsipratau (tik apsipratau, nes niekada nepriprasiu) su šaltumu ir jau kuris laikas bandžiau keistis. Bandžiau elgtis su kitais taip, kaip noriu, kad su manimi elgtųsi. Bandžiau elgtis su kitais taip, kaip elgiamasi su manimi. Nežinau, ar kas pastebėjo. Tačiau tik vieno žmogaus pastangų nepakanka. O gal tik man vienai to reikia?
Aš žinau, kad po to, kai bus perskaitytas, jeigu bus perskaitytas, šis laiškas, sulauksiu skambučio. Aš ne to siekiu, neišsireikalauti jo, neskambinkit. Aš noriu šiek tiek įnešti dvejonių į nusistovėjusį pasaulį. Noriu priversti susimąstyti: ar mes gerai darom, ar pastebime savo elgesį?
O gal tik man vienai taip atrodo?"


 Post Scriptum
Laiškas surado adresatą. Jis buvo išsiųstas. Keista, gal tai sutapimas (jais labai menkai tikiu), bet po to, adresato elgesys išties pasikeitė.

antradienis, birželio 29, 2010

Žvalumo lygtis

 Jaučiuosi taip, lyg ir vėl būčiau nuleidusi puslitriuką kraujo. Dar matosi adatos dūris alkūnėje.

Du puodeliai kavos + Puodelis puskavinės chemijos (3in1) + Skardinė RedBull = Arkliška dozė kofeino.

Aš sakiau, kad manęs energetiniai gėrimai neveikia? Deja, veikia. O kaip darbingumas pakyla - sukuosi kaip vijurkas. Kreivai žiūrėdavau į tuos gazuotus gėrimėlius skardinėse. Iki šiandien, nes pirmą kartą taip džiaugiuosi, kad pagaliau suveikė. Kitaip nežinau, kaip ištverčiau darbe. Turbūt miegočiau. Jau yra buvę, kad kelioms minutėms mano smegenys prisnūsta. O kaip po to pašoku kėdėj, kai kuris nors kolega pradeda telefonu garsiai kalbėti. Savijauta būna ne iš gerųjų, tad ir vaizdas iš šono, jaučiu, būna vertas anekdoto. 
Čia taip suveikė ilgasis Joninių savaitgalis - triukšmingas, linksmas, kelioninis ir su dideliu būriu žmonių. Anyvay. Laukiu savaitės galo - dar vieno ilgojo savaitgalio.

ketvirtadienis, birželio 17, 2010

Kai labiau už viską trokšti gyventi

 2/3 tiesos, 1/3 melo.

Vieną gražaus savaitgalio dieną susimečiau į kuprinę nuo nešiojimo aptriušusį sąsiuvinį su automatiniu pieštuku ir išsigrūdau į Sereikiškių parką gaudyti paklydėlių Mūzų. Kitaip sakant, semtis kūrybinio įkvėpimo. Nenustebau, neradusi nė vieno laisvo suolelio, mintyse plūdausi, kad nepaėmiau dekio, tad tarp vaikais apsikrovusių šeimų ir neseniai susimetusių jauniklių įsimylėjėlių porų teko ieškoti tinkamiausios vietos priglausti sėdimąją.

Bingo! Ant ilgaamžių ir daug regėjusių medžių šešėliais neužkloto suolelio sėdėjo smulkutė išblyškusi mergina. Užmerkusi akis, ji deginosi saulėkaitoje. Godžiai gėrė į save auksinius spindulius, kartkartėmis giliai ir skausmingai atsidusdama, lyg nebyliai verktų.. be ašarų.

Priėjus arčiau, mane nusmelkė nerimas. Gal nuo galvos iki kojų ją gaubiantys juodi rūbai man kėlė lengvą baimę, nors, toli gražu, ji nebuvo panaši į gote ar emo stiliaus atstovę, galbūt baiminausi to, kad ji buvo albinosė ir tas juodai baltas kontrastas priminė anapilin iškeliavusius žmones.

- Ar galiu prie Jūsų prisėsti? - nedrąsiai pasiteiravau, bet mergina sėdėjo tarytum suakmenėjusi. Akių vokai nė nesujudėjo.

Nei leidimo, nei prieštaravimo nesulaukiau. Atsisėdau. Pastačiau prie šono jau beveik išskidusį McDonald'o ledų kokteilį, išsitraukiau iš kuprinės sąsiuvinį su pieštuku ir giliai įkvėpiau.

- Kodėl giltinė pas žmogų atkeliauja tada, kai jis dar nėra pasiruošęs išeiti? - prislopęs balselis suvirpino mano ausies būgnelius ir nė nespėjus suvokti sklindančių žodžių prasmės, jie nurimo galvoje lyg lengvai raibuliuojantis vanduo.
- Atsiprašau? - netikėtai išsprūdo.
- Kodėl gyvenimas lyg kokia antrarūše atmata stengiasi atsikratyti žmogumi, kai šis labiau už viską pasaulyje trokšta gyventi? - mergina pakartojo klausimą ir aš kvailai įsispitrijau į nepažįstamąją, kaip į kuoktelėjusią.
- Ar aš turėčiau atsakyti?
- Ne.
- Ar nori, kad atsakyčiau?
- Ne.

Hamletiškasis egzistencializmo klausimas, pritaikytas dvidešimt pirmajam amžiui, ir šalti trumpi atkirčiai pažadino manyje smalsumą. Žvelgiau į ją, kai ji vangiai be žodžių atsisuko ir atsimerkė. Akys buvo tuščios, be vilties, be gyvybės, stiklinės. Jose mačiau savo nuostabos iškreiptą veidą, koks tik gali būti netikėtai sutikus savo antrininką.

- Didžiąją dalį vaikystės prisimenu lyg košmarą, - lėtai bėrė žodžius. - Tėvas daug gėrė. Nesibaigiančios daugiadienės ramybės nesuteikė. Priešingai, kaskart būdavo tik blogiau. Gyvenau kaime, kur vieni kitus pažinojo kaip nuluptus. Gal dėl to mama bijojo skyrybų, nors ne kartą jos to prašiau. Maldavau. Negirdėjo. Užsisklendžiau svajonių pasauly ir mažai su kuo kalbėjau. Šypsotis taip neišmokau dėl akivaizdžių fizinių savo trūkumų. Nekenčiau to taip pat, kaip ir savo gyvenimo. Keikiau visus, norėjau prasmegti. Rytais bijodavau vakaro, vakarais nelaukdavau ryto. Į priekį vedė tik kvaila seniai girdėta frazė: "Kenčiantiems dangus". Dabar suprantu ką ji reiškė...

Mergina vos girdimai prunkštelėjo, o gal aš tą garsą supainiojau su vėju. Tačiau ji nutilo. Vėl saulei užmerkė akis ir meditavo. Praslinko minutė. Antra. 

- Prieš kelis metus gydytojai man nustatė išsėtinę sklerozę. Ji nepagydoma. Susitaikiau su faktu, tik mama labiau bijo, nei aš pati. Išmokau šypsotis. Gimė noras gyventi ir kovoti. Vėl suradau tikėjimą savo ateitimi, kol... - giliai atsiduso. - Prieš pusmetį man konstatavo kiaušidžių vėžį. Labiau už viską pasaulyje norėjau kažką palikti po savęs. Kažką, kas būtų nenutrūkstama, dėl ko būtų verta dar labiau stengtis ir gyventi. O dabar.
- Juk šiais laikais tai pagydoma, - nesuvokiau, ką daugiau jai pasakyti.
- Ne, - įnirtingai  purtė galvą. Skruostu nuriedėjo skaidrus krištolas. - Mano dienos suskaičiuotos, jau per vėlu. Gyvenimas pats stumia mane iš šio pasaulio. Kai labiau už viską trokštu gyventi. Seniai žinojau, kad žemėje niekada niekam nebuvau reikalinga, bet kvailai įtikinau save siekti geriau. Ir kuo daugiau siekti, tuo skaudžiau išeiti. Viskas baigta.

Balsas nutilo. Sėdėjau įsmeigusi akis į vieną tašką. Girdėjau aplinkinių šnabždesius ir kilusį visuotinį sambrūzdį. Dangus pajuodavo, kelis kartus tamsumą perskrodė švytintis durklas. Susirinkau daiktus ir pasileidau bėgti į tamsą. Sustojau pievoj iškritus pirmiesiems lašams, užverčiau galvą į dangų ir ištiesiau rankas į šalis. Visada mėgau lietų. Jis nuplaudavo skausmą, numalšindavo liūdesį, paslėpdavo iš akių riedantį krištolą.

Lietaus lašai gėlė veidą, rūbai permirko, parkritau ant kelių ir įsikniaubiau veidu į žemę. Žinojau, kad pasaulyje kiekvienas žmogus turi fizinį antrininką. Tačiau nežinojau, ką galvoti, kai viską apie save išgirdau iš kito žmogaus lūpų. Tokio panašaus į mane...

ketvirtadienis, birželio 10, 2010

Ten

Pasiimk mane kartu ten, kur šešėliai sklando,
Ten, kur nakties košmarai virpina akis.
Tu pasiimk mane kartu, kur tyliai gęsta ryto žvakės,
O medžiuos trankiai groja apverkta mirtis.

Tu vyk mane iš ten, kur saulė horizonte kyla,
Kur bunda naujas rytas, apdergtas laku.
Tu vyk mane iš ten, kur vėjo nukarpytos smilgos,
O paukščiai gergždžia užkimusiu balsu.

Aš sugrįžau iš ten, kur visos celės užrakintos,
Ten, kur po vieną miega klykianti mintis.
Aš sugrįžau iš ten, kur skaudžiai atlapotos viltys,
O juodos bangos skandina audromis.

Aš eisiu su tavim ten, kur supuvę griaučiai,
Ten, kur paslėptos minos juokiasi mirtim.
Ten, kur balti benamiai šoka slogų valsą.
Aš eisiu, tu tik mane paimki su savim.

pirmadienis, birželio 07, 2010

Aš nusipirkau bilietą... Arba egoistinis pagalbos prašymas

Būna dienų, kai važiuoju pro šalį ir nė nepakeliu akių į dangaus mėlyje tviskančius bokštus, į languose dėmesį traukiančius vaivorykštės spalvų vitražus, į didingai, lyg gyvybę atiduoti pasiryžę sargai prie miesto vartų, duris saugančias kolonas. Tik laikrodžio rodyklei peržengus naujos valandos slenkstį ir pasigirdus pirmiesiems gaudžiančio varpo akordams, suprantu, šalia ko esu.
Būna dienų, kai tiesiog traukte traukia į tą vietą, į tuos namus, į bažnyčią. Būnu tokia pavargusi ir norisi tik išsidrėbti lovoje, tačiau kojos pačios nuneša į šventyklą.

Nesu nuolanki ir dievobaiminga tikinčioji. Laikausi įsitikinimo, kad vaikščiojimas į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, sėdėjimas pirmose gretose ir kantrus mišių bei pamokslo klausymas spoksant pro langą ir svajojant, kaip būtų beprotiškai gera išsitiesti pievoje ir žiūrėti į plaukiančius debesis, dar neatspindi tavojo tikėjimo. Ryšio su Dievu (priklausomai, kas kuo tiki) tai nesustiprina. Nereiškia, kar už šventyklos sienų tikėjimo objekto jau nebebus. Jis turi būti širdy ir bet kada galėsi jį pasiekti, pasibelsti, paprašyti išklausyti.
Dėl to, žinoma, labai nesutariu su mama. Jai nesuvokiamas mano mąstymas. Taip pat, kaip nesupranta mano nusistatymo prieš gedulą. Juk nusistovėję visuomenėje, kad mirus tėvui, gedulas nešiojamas pusę metų, mirus mamai - metai. Po tėčio mirties dėl šventos visų (mamos) ramybės išoriškai gedėjau gal mėnesį ar du. Ir man nusispjauti, ką kiti galvojo. Visa kita mąsčiau ir kalbėjau vidumi.

Taigi, ir į bažnyčią einu tik tada, kai pati noriu. Kai reikia pasisemti jėgų, dvasinės ramybės, kai verkia širdis, kai nerimsta siela. Kai blėsta viltis.

Nė viena iš mano išvardintų priežasčių nepaskatino manęs šį sekmadienį apsilankyti maldos namuose, tačiau vis tik ten ėjau. Paprašyti sau aukščiau mūsų visų, aukščiau žmonijos esančių jėgų pagalbos. Nuoširdžiai prisipažinsiu, tą darau retai, nes tikrai nenusipelniau. Daug lengviau kiekvieną kartą melsti rūpintis mano artimaisiais, nei kažko sau. Tačiau norėjau bent vieną dieną ir prieš Dievą pabūti egoiste. Surezgiau kažką. Tikėjimas paremtas naujos vilties pasėjimu tavo sieloje, širdy, mintyse. Išsakius norus, tarsi įgauni atramą, kad esi ne vienas, žmogau, įgauni tikėjimo, kad kažkas tau padės, nesvarbu, kad tik tu pats esi už save atsakingas ir kaip šturmanas vairuoji savo laivą per gyvenimo audras. Taigi, pasėjau. Išaugs? Noriu tikėti, bet nežinau...

Ir dar. Kiekvieną kartą kažko prašant sau nusišypsau, nes būtent tą akimirką prisimenu vieną anekdotą:
"Ateina diedukas į bažnyčią, susideda rankas prie krūtinės ir meldžiasi:
- Dieve, padėk man nors kartą laimėti loterijoje.
Dievas neapsikentęs jam atsako:
- O tu bent loterijos bilietą gali nusipirkti?"
Gal kam kils klausimas, kodėl šį anekdotą? Nes prieš egoistiškai prašant pagalbos, apmąstau, ar aš pati nusipirkau bilietą, kad galėčiau tikėtis pagalbos. Viskas gerai, nusipirkau :)

trečiadienis, birželio 02, 2010

***



Surinkau išbarstytas žvaigždes,
Kai begėdis mėnulis užmigo
Ir pakrantėmis brėkšdamos kilo,
Plukdant klegesį ryto auksinio
Saulės kasos pažiro.

Surašiau nutylėtus žodžius,
Kur lindėjo giliai prirakinti,
Dar nespėjus žmonėms sunaikinti,
Nešant fakelus degančio ryto
Man į delną nukrito.

trečiadienis, gegužės 26, 2010

Eurovision Song Contest



Didžioji dalis Europos gegužės mėnesį kone kraustosi iš proto belaukdami šio konkurso. Lietuva ne išimtis. Jau po naujųjų vyksta dalyvių atrankos, diskusijos temomis: Kaip parašyti Eurovizinę dainą? Kas yra Eurovizinė daina? Ar yra nusistovėjęs Eurovizinės dainos šablonas?
Kelis mėnesius iki konkurso verda aršūs pokalbiai interneto kavinėse, spaudoje, televizijoje. Visą tą laiką keliama įtampa, kurstomos slaptos viltys ar iš anksto nuteikinėjama ir taip akivaizdžiam faktui. Pasirodymo metu nepasisekus ir likus paskutinėje vietoje, tautiečiai viešai išpeikia dalyvius ir vėl vyksta ne ką mažiau aršios pokalbių laidos: "Kodėl mums ir vėl nepavyko? Ką kitąmet reikia keisti?"

Žiūriu ir aš kasmet šį konkursą. Kiekvieną pusfinalį, finalą. Renkuosi patikusias dainas (jų tikrai būna), bandau susidaryti savo dainų dešimtuką (o čia jau būna panaudota prievarta, nes tiek nerandu per vieną vakarą ir sunku išspausti iš šuduko, lipdomą ir vilties teikiantį molio gabalą).
Vakar buvo pirmasis pusfinalis. Ryt laukia antrasis, su lietuviais priešakyje. Mes pateksim į finalą. Bet ar ir vėl neliksim paskutiniai, nežinau. Man širdies per daug neskauda, jeigu ir būnam pirmi nuo galo. Tik nesuprantu, kodėl tautiečiai vis lieka nepatenkinti, jeigu patys deliaguoja tokius atlikėjus ir dainas (čia kalbu apie bendrus LT pasirodymus, nekonkretinu šiųmetiniam). Ne atlikėjai kalti, kad Eurovizija vis dar lieka politinis kaimynų šou. O, kadangi Lietuvos kaimynai tik latviai ir airiai, dar saujelė britų ir maža kruopelytė ispanų, tai turim, ką turim.
Ir dar, kada lietuviai įsikals į savo makaules, kad negalima Lietuvai laimėti šio konkurso. Negalima. Nei vietos neturim surengti tokio lygio šou, nei finansiškai išgalėsim. Apturėtas pazoras būtų daug blogiau, nei amžina paskutinė vieta (ne amžina, juk į finalą karts nuo karto patenkam!). Po tokio apsijuokimo prieš visą Europą, iš viso gal net prarastume teisę dalyvauti :)

ketvirtadienis, balandžio 29, 2010

Šifras: Bėgu nuo civilizacijos

Gana seniai, jau gal kokius metus naudoju šią frazę. Skelbdavau ją, kai savaitgaliais išvažiuodavau namo, į kaimą, kur išties, apart televizijos ir mobilaus telefono, nėra jokio kito ryšio su pasauliu. Parašydavau Skype, Facebook'e, kad manęs tikrai nėra, kad mano kontaktų sąrašuose esantys žmonės nesivargintų rašydami bei nesinervintų laukdami neįmanomo atsakymo. Iki šiol tai buvo tik sausas, tiesiogiai suprantamas posakis. Ir man pačiai tik tiek jis tereiškė.

Kol prieš kelias dienas, taip pat ilsėdamasi kaime ir vaikštinėdama kieme, supratau daug gilesnę potekstę. Ne materialią. Dvasinę. Jausmų atžvilgiu. 

Niekada anksčiau taip nenorėjau grįžti namo, kaip paskutiniaisiais metais. Pavargstu nuo miesto. Pavargstu nuo triukšmo. Pavargstu nuo surūgusių ir nepatenkintų žmonių veidų. Pavargstu nuo neteisybės, melo, apgavysčių, sukčiavimų, nuo kvailų įstatymų kūrimo, nuo suknisto egoizmo ir vieni kitų auklėjimo. O ten, žmogau, atsigauni. Įkvepi tyro oro. Pamiršti triukšmą. Užmiršti neteisingus įstatymus. Pabėgi nuo žmonių. Tarsi atsiduri kitame pasaulyje. Kur saulė šiltesnė ir ryškesnė. Kur dangus žydresnis. Kur žolė žalesnė. 

Kaip nerealiai gera ryte prabusti ne nuo žadintuvo, o nuo melodingo pavasarinių paukščių čiulbėjimo. Kaip gražiai pilnaties šviesoje atrodo ant stulpo porelė kleketuojančių gandrų. O kai vakarais griežia žiogai...

Aš kiek kitaip matau pasaulį. 

Pirmiausia, ką atlieku, vos tik grįžtu namo, apeinu visą kiemą, sodą, gėlyną. Ištyrinėju, kas išdygo, kas pražydo. Kokie pupmurai prasiskleidė, koks vabalas išlindo iš slėptuvės. Ir kiek daug gandrai pasistūmėjo sukdami lizdą. Pastarasis dalykas labiausiai mane džiugina. Galėčiau valandų valandas stebėti.

Kviečiu visus į tą nepaprastą kampelį, civilizacijos pakrašty. :)

trečiadienis, balandžio 28, 2010

NE [2]


Šaltas vanduo šiek tiek įnešė blaivaus proto, tačiau galvos skausmas, rodos, tik stiprėjo ir be aspirino tabletės  ji neišgyvens. Neradusi vaistinėlėje jokių skausmą malšinančių vaistų, įsisuko į chalatą ir nušlepsėjo į virtuvę, kur kas rytą gerdavo kavą.

Virtuvėje dar nepragertus Kamilės uoslės receptorius palietė klaikus ore tvyrančio alkoholio ir pūvančių maisto atliekų dvokas, priminęs jai, kad seniai, jau labai seniai čia nešeimininkauta. Paspyrusi ant grindų besivoliojantį tuščią butelį nuo vyno, praskleidė užuolaidą. Į akis akimirksniu plykstelėjo akinanti vasaros saulė, bet, neištvėrusi tokio ryškumo, Kamilė uždengė langą. Virtuvėje vėl įsivyravo prietema. 

Užsiplikiusi puodelį kavos, prisėdo prie apšnerkšto stalo. Vargais negalais toje kiaulidėje surado cigarečių pakelį ir drebančiomis rankomis prisidegė vieną jų. Ji rūkė ne todėl, kad jai patiko. Organizmas nereikalavo dozės nikotino. Tačiau toks elgesys tebuvo savotiškas Kamilės vidinis protestas prieš buvusį vaikiną Dovilą.
Sodrūs pirmieji dūmai pripildė plaučius ir pasaulis šiek ties nušvito. Kiek nedaug tereikėjo. Bet ar tokio pasaulio ji norėjo? Ar tokio gyvenimo siekė? Kriauklėje stūksojo dangoraižiai neplautų indų. Iš šiukšliadėžės sklido normalios būsenos žmogui nosį riečiantis prarūgusių ir pūvančių atliekų kvapas. Ant grindų mėtėsi tuščios skardinės nuo alaus, tušti vyno buteliai, traškučių pakeliai.

Kamilė gurkštelėjo kavos ir įtraukė dar vieną rankoje smilkstančios cigaretės dūmą. Jai buvo vos dvidešimt penkeri, o per pastarąsias kelias savaites sugebėjo degraduoti iki tokio lygio. Kas toliau jos laukia? Dar kartą apsidairė aplinkui, lyg vertindama savo aplinką, kurioje egzistuoja. Tik egzistuoja. Ryžtingai užgesino į peleninę smilkstančią cigaretę ir pati iškošė neapykantos kupinu balsu:

- Nė vienas padaras nėra vertas, kad dėl jo bliaučiau ir žlugdyčiau save.

Lėtai pakilo nuo kėdės ir, susiradusi gumines pirštines, puolė kuopti butą.

trečiadienis, balandžio 21, 2010

"Nepavykęs eksperimentas" [1]

Atradau siūlo galą. Supratau, ko noriu iš šio kūrinio. Išsiaiškinau ir susitariau su savimi, koks jis turi būti ir kaip turi atrodyti, nes pirmoji jo versija, tiksliau rašymo stilius buvo per sunkus, per griežtas. Gal ir įdomus, būtinai kada nors tokį dar išplėtosiu, bet dabar norėjosi paprastumo.
Bus po nedaug. Darbe sumąstau, vakare kiek spėju perrašau. Nėra tiek laisvo laiko, kad sėsčiau ir liečiau mintis. Bet džiaugiuosi bent tuom, kad visa grįžo į mano gyvenimą. Net ir tas mano norimas pavogti pavasaris tapo visai mielas ir džiugus:) Kūryba daug duoda žmogui. Džiaugiuosi, kad tai atradau.
Nebus skyrių. Bus vientisas tekstas...




Nuskambėjus žadintuvui, Kamilė vangiai pramerkė vieną akį, nes tik tiek teįstengė, ir ištiesė ranką iki ją pažadinusio daikto. Ši nerangiai trinktelėjo į spintelę, o nuo tokio staigaus judesio, galva ir visu kūnu nuvilnijo nepakeliamas skausmas. Mergina tyliai suinkštė keiksnodama vakarykštę dieną. Ir taip kiekvieną pastarąjį rytą. Tad ji jau buvo beveik įpratusi prie tokios savo būsenos.
Mergina lėtai išsiropštė iš sujaukto savo guolio ir nusvirduliavo į vonią. Taip pat keiksnodamasi. Niekada ankščiau Kamilė nevartojo necenzūrinių žodžių. Iki tos dienos, kai, tik prasidėjus atostogoms, ji susikrovė lagaminus ir paliko savo vaikiną. Dabar mergina priversta grūstis nuomojamame vieno kambario butuke.
Rieškučiomis prisėmusi šalto vandens, šliūkštelėjo sau ant veido. Oda lengvai sudilgčiojo, bet akys jau daug plačiau atsivėrė. Tad po ilgo laiko Kamilė pakėlė galvą ir pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Nuo ašarų paburkusios didelės mėlynos akys, rodės, tapo dvigubai mažesnės. Tamsūs ratilai po apatiniais vokais išdavikiškai bylojo dar vieną bemiegę naktį. Auksiniai banguoti plaukai prarado savo žvilgesį ir dabar prilipo prie drėgnų įdubusių skruostų. Skaisti oda tapo išblyškusi.
Drėgna ranka Kamilė uždengė veidrodyje savo atvaizdą.  Beveik mėnesį laiko trunkantis šis transas paliko ryškius pėdsakus tiek merginos išorėje, tiek viduje. Sielos žaizdas dar ilgai teks gydytis. Tad mergina giliai atsiduso ir lipo į dušo kabiną.

šeštadienis, balandžio 17, 2010

Many dar tūno lašai


Praėjo jau du metai, bet aš vis dar girdžiu jį kumščiu beldžiant į sieną. Aš vis dar girdžiu vakarais prie laukujų durų trepsinčius guminius botus, bandant nukratyti nuo jų purvą. Aš vis dar krūpteliu netyčia stipriau trinktelėjus durimis. Vis dar instinktyviai užspaudžiu ausis ir užmerkiu akis, kai kas nors pykstasi ir šaukia. Norisi skradžiai žemę prasmegti.
Kiek dabar reikia pastangų, kad dėl visų tų garsų galėčiau viena nakvoti gimtuosiuose namuose...

Tuos du metus, tarsi mokausi gyventi iš naujo. 
Mokausi po mažą kruopelytę skaldyti savo gal penkiolika metų augintą stiprybės kiautą. Augintą nuo tada, kai dar būdama vaikas išmokau nevaikiškai atskirti pelus nuo grūdų. O dabar trupinu. Nes, po velnių, aš nesu tokia, aš nesu stipri, aš nesu šalta. Aš turiu jausmus...
Mokausi iš naujo kvėpuoti, matyti, kalbėti (-s), pasakoti, įsileisti, kurti... ir nebėgti, išsigandus, kad nesugebėsiu visko išsaugoti. 
Ir, žinau, dar ne vienerius metus reikės mokytis. Ir tikrai ne du...

-//-   -//-   -//-
Visai neseniai važiavau troleibusu, kai vienoje stotelėje įlipo nuo sunkaus darbo palinkusi, o gal reumato perkreipta močiutė. Man to užteko, kad kitoje stotelėje išlipčiau ir palaukčiau sekančio troleibuso. Senutė buvo tokia panaši į mano mirusią močiutę... Kopija. Lyg jos dvynė sesuo.

antradienis, balandžio 13, 2010

Jei visi reikštų savo pretenzijas

Koks tu lietuvis, jei tavo pavardė rašoma ne lietuviškais rašmenimis, ir, koks tu užsienietis, jei tavo pase puikuojasi tautybė - lietuvis?

Labai džiaugiuosi, kad seimas nepriėmė įstatymo lenkiškas pavardes rašyto originalo rašmenimis. Tikiuosi ir nepriims jo. Kas norėtų knaisiotis klaviatūroje ieškant visokių neaiškių raidžių? Aš ne. Jau dabar siuntu, kai tenka šifruoti rašytinę kirilicą, nes žmonės neatskiria spausdintinių nuo rašytinių raidžių. Tai ačiū Dievui, kad tik šifruoti. Kaip sulėtėtų visas mano darbas, jei tą pavardę reikėtų suvesti į kompiuterį taip, kaip ji parašyta! Net nupurtė pagalvojus apie Visaginą, Šalčininkus, du trečdalius Vilniaus... Juk ten beveik vien lenkai ir rusai. Tiksliau lietuviai su lenkiškomis ir rusiškomis pavardėmis.

"Nekenčiu dviejų dalykų: negrų ir rasizmo." - kažkur girdėtas anekdoto lygio komentaras.

Parodykite man, kad pase esate tikrai ne lietuviai, ir aš atsiprašysiu. 

Gerai, sakykime, kad leisim lenkams dokumentuose rašyti savais rašmenimis. Tada atsiras grupelė rusų, kurie to paties pareikalaus....
O jei dar maža dalis kinų ar japonų norės dokumentuose matyti savus hieroglifus? Norėtumėte taip rašyti:

Gal pabandykime ir arabiškai:


Labai įdomu, Jungtinėj karalystėj, JAV ar kur kitur skaitomasi su visomis lietuviškomis Ą, Ę, Ė, Į, Ų, Ū,  Č, Š, Ž raidėmis?..

pirmadienis, balandžio 12, 2010

Planuojama pavasario vagystė

Tikriausiai visiems yra žinomas jau legendinis filmo personažas Grinčas ir jo vagiamos Kalėdos. Taip, tai tas pats didelis, gaurais apaugęs, be proto ilgais nagais ir milžiniškomis pėdomis žalias žmogėnas. Na, tiksliau kasiukas, juk taip vadinami to miestelio gyventojai...
Bet ne apie tai.
Keistai, kad tokią gražią ir šiltą pavasario dieną prisiminiau būtent šį filmą. Nors ne. Man visiškai nekeista. Ar dar kas nors prisimena, kaip Grinčui skaudėjo širdį, kai ši padidėjo ir pradėjo plakti?
Noriu pavogti pavasarį.
Ne dėl to, kad man jis nepatiktų. Po šaltos žiemos labai pasiilgstu bundančios gamtos, sužaliuojančių papievių ir tai gal net mano mylimiausias metų laikas. Bet metai iš metų, kiekvieną pavasarį beprotiškai skauda. Ir kaskart vis stipriau ir stipriau... Aš nejudinu peilio, jis pats juda ir sminga gilyn.
Grinčiui buvo lengviau. Jis bent galvojo, kad atėmus dovanas, Kalėdos dings, jų nebebus. O kaip man pavogti pavasarį?:]

antradienis, balandžio 06, 2010

"Made in Maxima"


Iki skausmo užuodžiu kepamų bulkų kvapą. Juntamą tik du kartus metuose, šv, Kūčių ir šv. Velykų išvakarėse. Nuo mažumės, jis įaugęs manajame kraujyje. Bet gaila, kad kasmet vis labiau sklaidosi ir vis mažiau jo išlieka.. To tyro, mielėmis ir duonkepe krosnimi atsiduodančių, mamos šviežiai iškeptų bulkų kvapo. 

Didžausias šv. Velykų džiaugsmas man būdavo ir liko kiaušinių marginimas. Kiek tik galiu prisiminti, šis procesas visada prasidėdavo nuo aplakstyto kiemo, ieškant vos prasikalusių pirmųjų žolės lapelių, stiebelių. Pradžioje skinti eidavau su sese, vėliau ir pati, neapsiribojant vien kiemo teritorija, apibėgdavau dižiausius plotus, kol atrasdavau tinkamą lapelį, ir rūpestingai sudėjusi į stiklainį, parsinešdavau namo. Klijuojant prie kiaušinių žolės lapus, kruopas, panardinant juos po vieną svogūno lūkštų pataluose ir kruopščiai surišant plonytėje kojinėje, įsibegėdavo dažymo procesas, kol galiausiai panardindavom į dažytą vandenį ir virdavom. O koks džiaugsmas apimdavo išpakuojant išvirtą kiaušinį!

Kalbu būtuoju laiku. Taip, nes šiais metais, tiek Kalėdų, tiek Velykų šventės privertė permąstyti didžiąją dalį vertybių, brangių akimirkų, privertė mane palyginti, kaip jausdavausi švenčių laukimo ir ruošimosi joms metu prieš 10-15 metų ir dabar. Rasti skirtumai nutvilkė iki pat sielos gelmių. 
Visus apmąstymus, net ir šį mano įrašą, įtakojo ir tai, kad prieš kelias dienas prekybos centre atradau jau nudažytų velykinių margučių. Giliai viduje žinojau, kad tai neišvengiama, kad prekybininkai visada ieškojo ir ieškos naudos nepaisydami moralės, kad jie visas iki tol buvusias nuostabias šventes menkina bei trypia, ir kasmet vis daugiau ir daugiau. Kaip ir Kaziuko mugė su pigiais "lietuvių" amatininkų dirbiniais, kurių kilmė ne kas kita, kaip "Made in China".

Turiu tris sūnėnus. 
Prieš porą metų mama manęs klausė: "Ką daryti, kad tiems vaikams šventės būtų kažkuo ypatingesnė diena, nei eilinis savaitgalis, ar kad apie šventes galvotų ne kaip apie dovanas po eglute ar šokoladinius kiškius ir kiaušinius krūmuose? Kaip sužadinti jų ne materialinį, o dvasinį laukimą?"

Neįsivaizdavau, ką jai atsakyti. Nežinau ir dabar.
Tačiau, ar aš kvaila, kad man rūpi išsaugoti brangius prisiminimus ir šiltas tradicijas? Nenoriu atiduoti Savo ir Savo artimųjų švenčių prekybos tinklams. Nenoriu nė kruopelytės paleisti užmarštin. Noriu tikėti, kad tie vaikai išmoks branginti dvasines švenčių vertybes. Ir tos šventės nebus "Made in Maxima".

sekmadienis, kovo 28, 2010

Koralų pasaka

 Kiek kartų ankščiau nurašydavau ją į popieriaus lapą, šis vis kažkur pasimesdavo. O man tokia graži.


Jis keliavo iš šalies į šalį, iš žemės į smėlį kiekvienoje vietoje, kur apsistodavo praleisdamas tris dienas. „Nes tai – laikas sušilti“ - taip jam tarė koralai, kai pirmą kartą bandė perbristi jūrą pas savo moterį. Tiesa, tuomet jam buvo šešeri, o moteriai nežinia kiek – per jūrą nesimatė. 
Jau tada žinojo, kur eina. Nuo tikslo prie tikslo, nuo uosto prie gelmės, nuo vakar prie rytoj. Trys dienos apkeliaut Pasauliui yra net per daug, jei sustabdai kūną ir keliauji savimi. Sapnai tau padeda matyti, mintys – išgirsti. Tavo šypsena siekia vis toliau ir toliau. Pro šalį milžinišku greičiu bėga kitų keliaujančių vaizdai ir mintys, o viduje viskas spurda ir nesitveria, nes tu žinai, kad visa tai, ką dabar matai ir girdi, vyksta tik vieną kartą gyvenime ir tik tau. 
Moterys nekeliauja. Ne dėl to, kad negali. Jos laukia atkeliaujančių. Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui – kaip ta, kuri jį šaukė per jūrą. „Kas tu?“ Nežinau, bet jis ateis. Tą dieną išnyks viskas, kas buvo, ir pasiliks tik tai, kas yra. Dėl to jis ir keliauja kiekvienoje Žemės vietoje užsibūdamas ne ilgiau trijų dienų. Tris praeities dienas ieško laukiančios dabarties. Ar nepaskausta? O ar paukščiui skauda skristi? 
Atsisėsk ir klausykis. Tegul nemato tavo akys – kaip pasakytų nemokantis kalbos. Myliu tave. Ir viskas aplinkui susilieja. 
Girdi? 
„Ką?“ 
Save. 
„Aha. Čia tu?“
Ne čia tu. Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar šimto milijonų dienų. Tu čia.

antradienis, kovo 23, 2010

Pasipletkavokim


Vieni žmonės būna natūraliai draugiški; kiti dirbtinai linksmi; treti - prislėgti ir liūdni, gal susimąstę, gal užsimiegoję; dar kiti susiraukę, kaip viena gera vieta, o jų žvilgsnio užtektų pritrenkti tave prie sienos.

Vieni su tavimi pasisveikina natūraliai, draugiškai šypsodamiesi, kiti vos išspaudžia dirbtinę šypseną, treti visada sveikinasi, nes to reikalauja etiketas. Dar yra tokių, kurie nepraverdami galvos linkteli, lyg arklys karštą vasaros dieną muses vaikydamas. O geriausiai yra tie, kurie eina ir praeina nė neburbtelėję.

Tokie tie mano "mielieji" kolegos. Būtent dėl tų pirmųjų, nors jų tik vienetai tėra, norisi kas rytą keltis ir eiti į darbą. O paskutinieji... nuo jų kitų kolegų apkalbinėjimų, nuo akivaizdžiai reiškiamos antipatijos apkalbinėjamam objektui, nuo rezgamų intrigų jau vos po mėnesio tapo koktu. Nors jų irgi tik vienetai, bet kas rytą priverčia plačiai užmerkti akis, įsikišti į ausis ausinuką ir nustatyti į ekraną nereaguojantį žvilgsnį - juk aš atėjau dirbti. 
Na ir kas, kad Lietuvoje gyvenantys, bet specifinis mentalitetas giliai įsišaknijęs. Įaugęs į kraują...

sekmadienis, kovo 21, 2010

Iš naujo

Prabėgo dar vienas savaitgalis, per kurį nieko doro nenuveikiau. Iš tiesų, koks čia savaitgalis, kai šeštadienį visą dieną teko prasėdėti darbe, o šįryt, po šešių dienų darbo savaitės, iš lovos tesugebėjau išsiropšti, kai jau reikėjo valgyti pietus. Gal taip tik geriau - sutaupiau maisto. 

 Prabudusi supratau vieną dalyką - nemėgstu kovo mėnesio. Tirpstantis sniegas, ūkanotas dangus, pliaupiantis lietus ir telkšančios purvo balos tikrai nepakelia nuotaikos. Tačiau prie visų šių dalykų įsibėgėjo gimtadienių maratonas, kuris tęsis iki pat liepos mėnesio. Vien kovą mano kalendoriuje žybsi 13 apibrauktų dienų. 6-iems perku dovanas (bankrotas mano vargšei pustuštei piniginei), porą visai pamiršau pasveikinti (todėl ir subraukiau savo kalendorių), o dar porą kartų atsibudau po dienos.

Šiltėjantys orai įpūtė į mano smegeninę šiokių tokių redagavimo idėjų. Visą pusmetį kūrinys ramiai gulėjo prie lovos ir tik šiandien pradėjau jį taisyti. Džiaugiuosi, kad ankščiau ir nebandžiau, nes būtent dabar atradau norimą pradžią.


Įžanga

Už lango bauginamai stūgavo vėjas. Dideli lietaus lašai triukšmingai barbeno į stogą, o medžių šakos nepaliaujamai šaižė lango stiklą. Židinyje pamažu kūrenosi malkos, mesdamos svetainėje tįstančius šešėlius. Atsiklaupusi priešais židinį, sėdėjo penkiametė mergaitė ir, tai išsprogdindama, tai primerkdama savo apvalias  juodas lyg angliukai akis, žaidė su besiplaikstančiais ugnies liežuviais. Blyški porceliano spalvos oda skaisčiai spindėjo prietemoje, o pečius siekiantys tankūs banguoti juodi plaukai kruopščiai slėpė jau pradėjusias smailėti mažylės ausis.
Mergaitė lėtai ištiesė rankutę delnu į stiklą, staigiu judesiu sugniaužė kumštuką, ir, vėl atlenkus pirštus, saujoje suspindo žirnio dydžio ugnies kamuoliukas. Jos rausvos plonos lūpytės išlenkė plačią šypseną, o akys dar labiau sužibo. Ji džiaugėsi savo mažais laimėjimais. Per kelis mėnesius slaptos praktikos, mažylė išmoko ištraukti iš židinio liepsnų ugninį kamuoliuką, o šiandien tikėjosi atrasti būdų, kaip jį skraidinti. Tačiau savo nusivylimui buvo priversta baigti slaptus žaidimus, nes išgirdo laiptais besileidžiančią mamą.
- Tau jau laikas į lovą, mažoji panele, - mama pakėlė vaiką ant rankų ir nunešė į mergaitės kambarį.
- Mamyte, tėtis ateis man pasekti pasaką? - susirūpinusiu laibu balseliu paklausė mergytė, kai mama bebaiginėjo šukuoti jos plaukus.
- Šįvakar aš tau papasakosiu vieną istoriją. Gerai? - mažylė linktelėjo galvą ir smalsiai sužiūro. - Tuomet patogiai įsitaisyk ir klausykis.

trečiadienis, kovo 10, 2010

O man velniškai gerai

Seniai nebuvo taip gera:)
Ir seniai nebuvau tokia laiminga. Nors materialaus pagrindo, kuris dažniausiai priverčia žmones pasijausti laimingesniais, nėra - atlyginimo nepervedė, o piniginėje barška tik vargani keli litai kelionei namo. Pridursiu - tik į vieną pusę, nežinau, kaip grįšiu atgal :D Tačiau vistiek esu laiminga, kaip niekada. Visa ši savaitė, bent ta pusė, kuri spėjo prabėgti, kažkuo išskirtinė... džiugi... linksma... su neblėstančia šypsena... Stebuklinga. Taip! Tiksliausias apibūdinimas: stebuklinga:) Ech...

sekmadienis, kovo 07, 2010

Dviveidžiai?..



Meluojam.
Kiekviename žingsnyje meluojam.
Mes meluojame patys sau. Užsidedame tobulą kaukę, pasislepiame tvirtame chitino skafandre. Kad niekas mūsų neįskaudintų, kad neatvertų senų žaizdų. Mes tobulai apsimetinėjame prieš kitus, kad mums niekas nesvarbu, kad nesigailime nieko buvusio, kad ir vieni esame laimingi, kad ir vieniems mums gerai... 
Šypsena nedingsta nuo veido, o kandus sarkazmas tampa nuolatiniu palydovu. Esame iš tų, kurie kenčia tyliai, kurie niekada neparodo savo skausmo, nes kažkas gali pasinaudoti silpnumo akimirka. 
Ir tik įžengus į namus, užrakinus duris, užgesinus visas šviesas ir apkabinus pagalvę, tobula kaukė sudūžta. Ji suyra tam, kad ryte kaip feniksas iš pelenų naujai atgimtų ir vėl galėtų užsitraukti...

sekmadienis, vasario 21, 2010

Menkutė ištrauka

2132 m.  balandžio 15 d. 7:15 am. Klaipėda

Dovilas susikaupęs mindžikavo miegamajame, laukdamas, kol ji išlįs iš vonios kambario.
- Kamile, paskubėk, man reikia į darbą!
- Neigiamas, - sušnabždėjo, atsirėmusi į vonios durų staktą. 
Jam akmuo nuo širdies nukrito ir jis lengvai atsiduso. Dovilas visada puikiai sugebėjo reikiamu metu užmaskuoti tikrąsias emocijas ir lyg vienišas aktorius scenoje tuopat metu laisvai įsijausdavo į skirtingas roles.
Pribėgęs prie Kamilės, stipriai apglėbė. Glostė galvą, nugarą. Stengėsi paguosti ir nuraminti, tačiau pats netvėrė džiaugsmu. Jie dar nebuvo pasirengę tapti tėvais. Bent jau ne Dovilas. Ir tikrai ne dabar.
- Maže, kitąkart mums tikrai pavyks, - šnabždėjo bučiuodamas jos rausvas aviečių spalvos lūpas.
- Kodėl tu tapai toks šaltas, Dovilai? - Kamilė pakėlė sudrėkusias akis ir priekaištingai pažvelgė į jį. 
- Tu apie ką kalbi?
- Apie tavo kūną ir sielą. Kiek kartų mes mėginam, o tavo žodžiai nesikeičia. Priešingai, tau vis mažiau rūpi mudviejų ateitis. Kai susipažinom, buvai kitoks. Darbas sostinėje tave pakeitė.
Pirmą kartą Dovilas nesumojo, ką derėtų atsakyti. Jo kuriama kasdienė kaukė Kamilei  ką tik įskilo ir vienintelė galvoje kilusi mintis buvo pradingti.
- Turiu eiti, - dar kartą pabučiavo ir išlėkė.
Tik įsėdęs į automobilį, lengviau atsikvėpė. Po kiekvieno nesėkmingo bandymo, Dovilas griebdavosi nekalto melo. "Kitąkart" - kartodavo Kamilei, nors pats suvokė, kad nei kito, nei dar kito karto nebus. Negali būti. Neturi būti.
Jis pažiūrėjo į save pro galinio stiklo veidrodėlį. Kiekvieną rytą jis baisėdavosi savo ant melo pamatų kuriamu gyvenimu. Tereiktų tik ištraukti atraminę papėdę ir visas jo pasaulis lengvai subyrėtų it kortų namelis. Ne išimtis buvo ir šis rytas. Kamilė plaktuku jau stuktelėjo, tačiau vakare Dovilas pasistengs viską užglaistyti ir vėl suklijuos įskilusią savo kaukę. 
Dviem pirštais patrynė tarpuakį ir atsidusęs pasuko raktelį. Jo laukė ilga kelionė į Vilnių.

ketvirtadienis, vasario 18, 2010

Be tikslo arba tai, ką vakarais pastebiu mieste

Dirbtinės šypsenos, šalti žvilgsniai.
Apgaulingi jausmai, klanai pykčių.
Lašas švelnumo. Netikras juokas.
Priverstinės emocijos - jautiesi "lochas".
Verkia tikėjimas, tyli kantrybė.
Užslėptas gėris. Gėla plieninė.
Plazda likimas. Dūžta svajonė.
Krenta vitražas - sielos dėlionė.
Lyja lašai. Trūksta vilties.
Rėžis ant stiklo be priežasties.

antradienis, vasario 09, 2010

Spalvotos mintys ant balto lapo

Pasiilgau pavasario.
Pasiilgau žalios žolės, sprogstančių pumpurų, klegančių paukščių, spindinčios šiltos saulės...
Pasiilgau mėlynų žibučių pamiškėje, besiskleidžiančių "kačiukų" karklo krūme, geltonų šalpusnių pakelėse, baltų snieguolių dar apsnigtame gėlyne...
Aš jau pasiilgau:)

pirmadienis, vasario 01, 2010

Pabiro archyvų puslapiai


Toks buvo mano pirmas tokio pobūdžio kūrinukas, t.y. ne eiliuotas, nes iki tol rašiau tik rimuodama. Nė nežinau, kiek jam metų. Tuo metu dar nesistengiau parašyti kažko įspūdingo. Tiesiog norėjau popieriuje užfiksuoti tikrus išgyvenimus. Taip! Tai iš tiesų vyko mano gyvenime. Tačiau ne viskas. Dalis epizodų šiuose lapuose yra tikra, dalis išgalvota (kaip ir vardai, išskyrus mano). Bet spręskite patys, kur yra kas:]

sekmadienis, sausio 31, 2010

"Iš širdies." Kai labai nori, bet negali

Varganas praeivis.
Užpustytos pėdos.
Leidžias horizonte saulė raudona.
Tyliai žybsi žvaigždės.
Rytuos mėnuo teka.
Pasiklydo žemėj siela vieniša.


Taip būna, kai nesusitari su protu ir bandai per prievartą išspausti kažką "iš širdies".
Padrikos mintys.
Sugalvojau eilutę. Kol išsitraukiau rašymo priemonę ir sąsiuvinį, ji dingo. Išgaravo. Ją užpustė. Ji pasiklydo smegenų žievės vingiuose. Ištirpo kaip sniegas pavasarį.
Ir kodėl niekas neišranda minčių skaitymo ir automatinio jų įrašymo mechanizmo? Ką? Negi kinai, nors gal ne kinai... Kodėl japonai to dar nesukūrė? Juk jie pasikaustę mikroschemų pasaulyje.
O kartais man tokio prietaiso labai reikia. Tad bandau popieriuje pati išrasti, sukurti, t.y. "NE" rašliavonėj išplėtoti tokią idėja. Dėl to šis projektas labai lėtai juda į priekį. Trūksta fantazijos, minčių ir genialių idėjų, o mokslinės fantastikos literatūros nemėgstu skaityti:]

antradienis, sausio 26, 2010

padalinta iš begalybės

Kartais, ne kartais, pakankamai dažnai pati savęs nesuprantu. Tai ko norėt, kad kiti mane suprastų.
Kiekviena kūno ląstelė plešia mane į savo pusę, o begaliniai norai netelpa galvoje.
Norisi pasidalinti į tūkstančius dalių, kad kiekvienam manęs užtektų, ir tuo pačiu įlįsti į tvirtą chitino kiautą, kad niekas neperplėštų.
Ir vis dažniau kaip senučiukė močiutė atsigręžiu į praeitį, sakydama: kaip greitai bėga laikas.

šeštadienis, sausio 23, 2010

Vienišas monologas

Ar jums kada nors yra tekę kalbėti su mirusiais?
Ar kada nors buvo kilęs toks noras, gal "poreikis"?..

Šiandien - lygiai du metai, kai nebėra tėčio.
Stovėjau viena prie jo kapo, stebėjau degančias žvakutes ir bandžiau mintyse suregzti bent kažkokį sakinį. Gerklės negraužė ašarų gniutulas, nebuvo nei labai liūdna, nei džiugu. Tvyrojo ramybė. Seniai susitaikiau su faktu, kad taip visiems geriau. Tačiau protas negalėjo nieko gražaus pasakyti.
Greičiausiai dėl to, kad dar nesugebėjau jam atleisti už viską. O atleisti, manau, yra už ką. Bet nevalia kaltinti mirusio žmogaus. Nekaltinu. Tik bandau mintyse, kaip Word'o programoje, pakoreguoti nemalonius praeities įvykius, epizodus ir išgyvenimus. Nenoriu visiškai ištrinti, nes tai dalis mano gyvenimo, tačiau noriu pasilikti tik menkas malonias akimirkas su juo.
Tikiu, ateis diena, kai suregsiu nuoširdų monologą, bet ne šiandien... ir ne rytoj...

pirmadienis, sausio 11, 2010

Įstrigo:)

Kelias dienas gyvenu "užsikabliavusi" vienos dainos:

Gyvenime būna labai šviesios naktys
Lig ryto siūbuoja naktelės žiedai
Naktelės žiedai - dangaus pakraščiais
Skiauterių baltų pilna siūbavimo.

Kada gi paliausi, širdele manoji
Siūbuot, siūbuoti naktelės žiedais?
Siūbuoti naktelės žiedais,
Naktelės žiedais.

Pjaučiau, pripjaučiau žiedų baltųjų
Kuomet pasiilgstu skaistaus šviesumo
Šviesiu, šviesiu su savo širdele,
Naktiniu žiedu palei tavo kojas.

http://www.youtube.com/watch?v=L6hiKJ2wRNQ

trečiadienis, sausio 06, 2010

Žvilgsnis per petį arba mano 2009-ieji iš arčiau

Statistika:
- Parašytas ir apsigintas bakalaurinis -> gautas diplomas;
- Perskaityta "n" vadovėlių;
- Perskaityta 18 knygų;
- Parašytas pirmas "rimtas" kūrinys;
- Kelionė į Lenkiją;
- Pusmetis kankinimosi magistrantūroj;
- Pirmas nerimtai rimtas bučkis.

Analizė:
Pasiekimai. Per ilgas kančias ir nemigo naktis (išties nemigo, nes buvo naktų, kai bluostą sudėdavau vos vienai valandai ir tik tam, kad akys pailsėtų) pribaigiau altruistinius mokslus. Kodėl altruistinius? Negi jums atrodo, kad aplinkosauga - egoistinis mokslas? Anyway. Parašiau pirmą didelės apimties kūrinį, kuriam dabar tik reikia atrasti laiko ir suredaguoti, pataisyti, kai ką pakeisti... Manau jau atrasiu:) Kol kas Nauji metai prasidėjo gerai, tad, tikiu, pavyks ir šis planas. Pradėjau rašyti antrąjį. Daug skaičiau, norėdama atrasti savitą braižą, stilių, ieškojau, nagrinėjau. Ar pavyko nežinau:)

Emocijos. Visko tiek daug įvyko, kad būtų sunku aprašyti. Unreal New Years party, kelionė į Lenkiją (ne, ne į krepšinio čempionatą, o gaila... pas gimines) ir bandymas nemokant lenkų kalbos (iš viso aš nesu gabi kalboms) susikalbėti su lenkais. Ogi man pavyko! Sakinį suregzdavau iš vokiečių, rusų ir lenkų kalbų mišinio, bet jie suprato. O aš kol kas laikau tai smagiu nuotykiu ir šiokia tokia patirtimi:) O taip, dar buvo pokalbis dėl darbo vokiškai. Po jo tik dar kartą įsitikinau, kad nesu sutverta toms kalboms, arba per kelis metus man viskas išgaravo:) bet ir mokykloj nesisekė:/
Dar į šią skiltį pridėčiau begalinį džiaugsmą, spaudžiant ranką diedukams PB ir RG, kai atsiėmiau diplomą.

Reziume:
Praėję metai buvo didžiausių iki šiol mano padarytų klaidų metai, reikšmingų apsisprendimų, naujų atradimų, savęs išbandymų, vertybių ir mane supančių žmonių perkainojimo metai. Ir nesigailiu dėl nieko. Absoliučiai:]

pirmadienis, sausio 04, 2010

Lynu virš bedugnės

Free Image Hosting at www.ImageShack.us



Jau seniai bandau negraužti savęs dėl visų klaidų, pasakytų žodžių, atliktų/neatliktų darbų. Juk vis tiek laiko neatsuksi atgal ir nieko nebepakeisi, tačiau iš visko gali pasimokyti, kad ateityje vėl netektų dėl to paties grūzintis. Sekasi, sakyčiau, neblogai, kol aplinkiniai nepradeda už mane bijoti labiau, nei aš pati. Stengiuosi išlikti rami. Tada atrodau pikta... Bet aš tik kiekvieną sekundę sau tyliai mąstau...

Net ir dabar. Išmokiau savo smegenų pusrutulius dvigubai galvoti: vienas čia rašo, kitas toliau kuria visokius planus ir ieško geriausios išeities iš esamos situacijos. Kokia ji? Ogi su kelias tonas sveriančia kuprine pakibau virš bedugnės ant plyštančio lyno. Apsisukti ir grįžti atgal nebegaliu. Į priekį keliauti jau pavėlavau, nes saugiau nespėsiu pereiti. O lynas su kiekviena diena įplyšta vis labiau ir vis daugiau. Ir jis tikrai nutrūks, o aš krisiu žemyn paskui jį:] Bet aš laiminga. Aš laukiu šio kritimo, o belaukdama iš anksto bandau išsirinkti baltą/juodą/mėlyną/žalią/raudoną batutą. Kad, atėjus kritimo dienai, neprisitvočiau į grindinį, o atsispyrusi užšokčiau jau ant kito lyno, kuris padėtų atsikratyti tos slegiančios kuprinės. :]

sekmadienis, sausio 03, 2010

Nepavykęs eksperimentas I

Atėjus naujiesiems, į mano smegeninę pūstelėjo šviežias gūsis blaivų minčių. Nieko nuostabaus, kad kilo noras viską pradėti iš pradžių. Tiksliau įterpti naujų epizodų, naujų personažų, viską šiek tiek praplėsti.
Nors kažkam tai jau bus skaityta ir pažįstama, bet tai pačių pradžia:]

Prologas
Jis sukandęs dantis tyliai suinkštė iš skausmo kaip paspirtas šunytis ir tą pačią akimirką prie skruosto prigludo gaiviai vėsinanti ledinė ranka. Tačiau vaikinas nesureagavo. Domas, toks buvo to vaikino vardas, ir toliau gulėdamas ant geležinio ir kieto, plonu porolono sluoksniu ir balta cirata dengto operacinio stalo, vis dar agonijos kupinomis akimis žvelgė į lubas, tiksliau į saulės energija maitinamas daugkartinio naudojimo lemputes ir jų skleidžiamą akinamą šviesą.
Praėjo beveik valanda po rodos amžinybę trukusios ir tik viena morfijau doze bei vietine nejautra nuslopintos operacijos. Tačiau aštrūs skausmai, lyg deimanto rėžiai stiklo lakšte, vis dar nepaliaujamai varstė Domo smegenis bei sekino ir taip menkas jo jėgas.
Po dar vieno skausmingo priepuolio, kurio metu vaikino kūnas akimirksniu įsitempė, pirštai susirakino į kumštį, o lūpos prasivėrė, atidengdamos stipriai sukąstus dantis ir išleisdamos į patalpą visomis jėgomis slopinamą skausmingą urgztelėjimą, priėjo seselė ir suleido jam dar vieną dozę morfijaus. Tas pats šaltas delnas prigludo Domui prie kaktos ir ledinės vos, vos rausvos lūpos jį pabučiavo. Tik po šio bučinio Domas pasuko galvą ir pamatė link savęs palinkusią švelnių veido bruožų auksaplaukę merginą, skvarbiu žvilgsniu žiūrinčią į jį.
Vaikinas atgavo sąmonę ir nors sunkiai, tačiau vėl galėjo pats savarankiškai mąstyti. Jis prisiminė, kad tik dėl jos, tik dėl Kamilės ryžosi gultis ant operacinio stalo, ryžosi operacijai, kuri niekada neturėjo įvykti. Tik dėl jos Domas pasiryžo sulaužyti visas taisykles. Tai supratęs, jis lengvai šyptelėjo nevilties iškreiptu veidu ir paniro į dar vieną visu kūnu vilnijančią skausmo bangą.

2109 m. spalio 29 d. 7:30 pm. Vilnius
Lijo.
Visą parą lietus nepaliaujamai merkė šaltą ir nuo vandens jau pajuodusį gatvės grindinį, kai Savanorių prospektu į miestą įvažiavo Alytaus autobusas. Stiklo valytuvai vos spėjo krypuoti į šalis, bet nepaisydama šio nekontroliuojamo gamtos reiškinio, pustuštė tarpmiestinė susisiekimo priemonė įriedėjo į Vilniaus autobusų stotį ir sustojo atvykimo poste. Pavargę po ilgos kelionės, iš autobuso išlipo keleiviai: paliegusi močiutė, kuri palengva nutipeno pasiramsčiuodama savo lazdele, bei jaunas vaikinukas su kuprine ant pečių, kuris nieko nelaukęs, išsitraukė iš pakelio cigaretę, prisidegė ją, pastatęs odinio švarko apykaklę, susigūžė iš šalčio ir dideliais žingsniais nužirgliavo savu keliu. Paskutiniai autobuse dar liko sėdėti pora su kūdikiu.
- Ei, jūs, - piktai šūktelėjo vairuotojas, žiūrėdamas per galinio stiklo veidrodėlį. Jį taip pat išvargino ši kelionė ir jis norėjo kuo greičiau grįžti į šiltus namus. – Judinkitės, atvažiavome.
Kitos išeities nebuvo. Išlipo ir jie. Privalėjo išlipti.
Vos koja palietus drėgnas betonines autobusų stoties plyteles, pūstelėjo šiaurinio vėjo gūsis ir smulkutė, pečius siekiančiais rudais ir lengvai susivėlusiais plaukais, maždaug dvidešimtmetė mergina dar stipriau priglaudė prie krūtinės rankose laikomą vienerių metukų sūnų. Baimindamasi, lyg maža mergaitė pirmą kartą atvykusi į didmiestį, apsidairė aplinkui, prisiglaudė prie miegančio kūdikio ir švelniai pabučiavo į kaktą.
- Viskas bus gerai, mano mažyli... Viskas bus gerai. – mergina ramino daugiau save, nei sūnų.
- Kuo greičiau viską baigsim, tuo visiems bus geriau. – įsakmiu balso tonu prabilo vyriškis ir, uždėjęs ranką ant peties, nusivedė merginą į požeminę metro stotelę.
Jis rūsčia veido mina nužvelgė švieslentę ir dar labiau susiraukė, pamatęs užrašą: „Stotis – Gedimino pr. – Santariškės. 19:55“ Žvilgterėjęs į laikrodį, atsisėdo šalia merginos ir paslėpė rankose veidą. Jam skaudėjo, dėl taip susiklosčiusios situacijos. Kad ir kaip bandė tai nuslėpti nuo savo žmonos, jam tikrai skaudėjo.
- Aidai, - tyliai prabilo mergina, tačiau jis neleido jai daugiau kalbėti.
- Gabija, - Aidas akimirką dvejojo. - Aš nuo pat pradžių tau sakiau, kad mudu vaikų neturėsime. Taškas.
- Bet... – matydama abejonę vyro akyse, mergina neatlyžo. – Metus rūpinaisi Domu. Negi buvo taip blogai? Pinigai laimės neatneš, Aidai.
- Yra susitarimas ir jo laikysimės.
Atvažiavo metro traukinys ir Aidas nusivedė Gabiją į vidų.

2129 m. gruodžio 31 d. 11:55 pm. Šiaulių raj.
Kelios dešimtys jaunuolių grūdosi pro duris ir paskubomis rikiavosi kaimo sodybos kieme į didelį ratą. Vieni rankose nešėsi tuščias taures, kiti ruošėsi triukšmingai atkimšti šampano butelius.
- Išėjom leisti fejerverkų, o kas nors jais pasirūpino?! – iš gausaus būrio kažkas suklykė, stengdamasis perrėkti įsiaudrinusią minią.
- Turim, turim, neūžk! - choru iš tamsos atsklido dviejų vaikinų balsai.
- Tai šaukit greičiau, nes liko dešimt! Devynios!..
Visi vienbalsiai pradėjo skaičiuoti paskutines metų sekundes. Tarsi iš pabūklo pasipylė šampano kamščių kruša ir vaikinai suskubo pripildyti taures putojančiu gėrimu.
- ... trys! Du! – toliau skaičiavo. – Vienas! Su Naujais Metais!
Dangų nušvietė įvairiaspalviai šviesų akordai, jaunuoliai sveikino vieni kitus, glėbesčiavosi, susispietusioje minioje skambėjo susidaužiančio stiklo garsai. Ir niekas nė nepastebėjo, kaip viena mergina lėtai atatupsta atsiskyrė nuo draugų ir pažįstamųjų ir prisėdo ant šaltų mūrinių sodybos laiptų.
Bet tik ji viena manė, kad niekas nepastebėjo jos pabėgimo. Praėjus keliolikai minučių jos tylą sudrumstė nepažįstamas kostiumuotas vaikinas su juodais akiniais nuo saulės:
- Laukia liūdni metai, - tarstelėjo, pakėlęs akis į žvaigždes.
- Atsiprašau? – mergina iš pradžių nesuprato, ką reiškia toks pasakymas, o vėliau ją nustebino griežta vaikino išvaizda.
- Pagal senolių išmintį, kaip sutiksi Naujuosius, tokie bus ateinantys metai.
- Sutikau triukšmingai, su draugais, dideliame būryje, - ji gūžtelėjo pečiais.
- O tavo akys vis tiek liūdnos.
Ar jai buvo liūdna? Mergina ir pati nežinojo, tik kažkas širdyje vis nedavė ramybės. Kurį laiką mąstydama stebėjo taurėje kylančius šampano burbuliukus. Vėliau viltingai pakėlė galvą ir stengėsi įsižiūrėti į nepažįstamajam į akis, bet susidūrusi su savo atvaizdu akinių stikluose, nuoširdžiai nusikvatojo.
- Nuo kada Džeimsas Bondas yra pasakų personažas?
Vaikinas keistai pašnairavo į jos Naujųjų metų vakarėlio kostiumą:
- Jau geriau Bondas, negu Karlsonas su nesisukančiu propeleriu ant nugaros.
- Ok, – nesumojusi, ką daugiau pasakyti, pakilo ir ištiesė į priekį ranką. – Kamilė.
- I am Bond, James Bond. Juokauju, - priverstinai kilstelėjo lūpų kampučius, bet ir vėl surimtėjo. – Esu Dovilas.
Kamilės ausis pasiekė žemas prislopęs balsas, delną spustelėjo ledinė ranka ir visu jos kūnu nuvilnijo šalčio banga, privertusi ją atsitraukti atgal.