sekmadienis, kovo 28, 2010

Koralų pasaka

 Kiek kartų ankščiau nurašydavau ją į popieriaus lapą, šis vis kažkur pasimesdavo. O man tokia graži.


Jis keliavo iš šalies į šalį, iš žemės į smėlį kiekvienoje vietoje, kur apsistodavo praleisdamas tris dienas. „Nes tai – laikas sušilti“ - taip jam tarė koralai, kai pirmą kartą bandė perbristi jūrą pas savo moterį. Tiesa, tuomet jam buvo šešeri, o moteriai nežinia kiek – per jūrą nesimatė. 
Jau tada žinojo, kur eina. Nuo tikslo prie tikslo, nuo uosto prie gelmės, nuo vakar prie rytoj. Trys dienos apkeliaut Pasauliui yra net per daug, jei sustabdai kūną ir keliauji savimi. Sapnai tau padeda matyti, mintys – išgirsti. Tavo šypsena siekia vis toliau ir toliau. Pro šalį milžinišku greičiu bėga kitų keliaujančių vaizdai ir mintys, o viduje viskas spurda ir nesitveria, nes tu žinai, kad visa tai, ką dabar matai ir girdi, vyksta tik vieną kartą gyvenime ir tik tau. 
Moterys nekeliauja. Ne dėl to, kad negali. Jos laukia atkeliaujančių. Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui – kaip ta, kuri jį šaukė per jūrą. „Kas tu?“ Nežinau, bet jis ateis. Tą dieną išnyks viskas, kas buvo, ir pasiliks tik tai, kas yra. Dėl to jis ir keliauja kiekvienoje Žemės vietoje užsibūdamas ne ilgiau trijų dienų. Tris praeities dienas ieško laukiančios dabarties. Ar nepaskausta? O ar paukščiui skauda skristi? 
Atsisėsk ir klausykis. Tegul nemato tavo akys – kaip pasakytų nemokantis kalbos. Myliu tave. Ir viskas aplinkui susilieja. 
Girdi? 
„Ką?“ 
Save. 
„Aha. Čia tu?“
Ne čia tu. Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar šimto milijonų dienų. Tu čia.

antradienis, kovo 23, 2010

Pasipletkavokim


Vieni žmonės būna natūraliai draugiški; kiti dirbtinai linksmi; treti - prislėgti ir liūdni, gal susimąstę, gal užsimiegoję; dar kiti susiraukę, kaip viena gera vieta, o jų žvilgsnio užtektų pritrenkti tave prie sienos.

Vieni su tavimi pasisveikina natūraliai, draugiškai šypsodamiesi, kiti vos išspaudžia dirbtinę šypseną, treti visada sveikinasi, nes to reikalauja etiketas. Dar yra tokių, kurie nepraverdami galvos linkteli, lyg arklys karštą vasaros dieną muses vaikydamas. O geriausiai yra tie, kurie eina ir praeina nė neburbtelėję.

Tokie tie mano "mielieji" kolegos. Būtent dėl tų pirmųjų, nors jų tik vienetai tėra, norisi kas rytą keltis ir eiti į darbą. O paskutinieji... nuo jų kitų kolegų apkalbinėjimų, nuo akivaizdžiai reiškiamos antipatijos apkalbinėjamam objektui, nuo rezgamų intrigų jau vos po mėnesio tapo koktu. Nors jų irgi tik vienetai, bet kas rytą priverčia plačiai užmerkti akis, įsikišti į ausis ausinuką ir nustatyti į ekraną nereaguojantį žvilgsnį - juk aš atėjau dirbti. 
Na ir kas, kad Lietuvoje gyvenantys, bet specifinis mentalitetas giliai įsišaknijęs. Įaugęs į kraują...

sekmadienis, kovo 21, 2010

Iš naujo

Prabėgo dar vienas savaitgalis, per kurį nieko doro nenuveikiau. Iš tiesų, koks čia savaitgalis, kai šeštadienį visą dieną teko prasėdėti darbe, o šįryt, po šešių dienų darbo savaitės, iš lovos tesugebėjau išsiropšti, kai jau reikėjo valgyti pietus. Gal taip tik geriau - sutaupiau maisto. 

 Prabudusi supratau vieną dalyką - nemėgstu kovo mėnesio. Tirpstantis sniegas, ūkanotas dangus, pliaupiantis lietus ir telkšančios purvo balos tikrai nepakelia nuotaikos. Tačiau prie visų šių dalykų įsibėgėjo gimtadienių maratonas, kuris tęsis iki pat liepos mėnesio. Vien kovą mano kalendoriuje žybsi 13 apibrauktų dienų. 6-iems perku dovanas (bankrotas mano vargšei pustuštei piniginei), porą visai pamiršau pasveikinti (todėl ir subraukiau savo kalendorių), o dar porą kartų atsibudau po dienos.

Šiltėjantys orai įpūtė į mano smegeninę šiokių tokių redagavimo idėjų. Visą pusmetį kūrinys ramiai gulėjo prie lovos ir tik šiandien pradėjau jį taisyti. Džiaugiuosi, kad ankščiau ir nebandžiau, nes būtent dabar atradau norimą pradžią.


Įžanga

Už lango bauginamai stūgavo vėjas. Dideli lietaus lašai triukšmingai barbeno į stogą, o medžių šakos nepaliaujamai šaižė lango stiklą. Židinyje pamažu kūrenosi malkos, mesdamos svetainėje tįstančius šešėlius. Atsiklaupusi priešais židinį, sėdėjo penkiametė mergaitė ir, tai išsprogdindama, tai primerkdama savo apvalias  juodas lyg angliukai akis, žaidė su besiplaikstančiais ugnies liežuviais. Blyški porceliano spalvos oda skaisčiai spindėjo prietemoje, o pečius siekiantys tankūs banguoti juodi plaukai kruopščiai slėpė jau pradėjusias smailėti mažylės ausis.
Mergaitė lėtai ištiesė rankutę delnu į stiklą, staigiu judesiu sugniaužė kumštuką, ir, vėl atlenkus pirštus, saujoje suspindo žirnio dydžio ugnies kamuoliukas. Jos rausvos plonos lūpytės išlenkė plačią šypseną, o akys dar labiau sužibo. Ji džiaugėsi savo mažais laimėjimais. Per kelis mėnesius slaptos praktikos, mažylė išmoko ištraukti iš židinio liepsnų ugninį kamuoliuką, o šiandien tikėjosi atrasti būdų, kaip jį skraidinti. Tačiau savo nusivylimui buvo priversta baigti slaptus žaidimus, nes išgirdo laiptais besileidžiančią mamą.
- Tau jau laikas į lovą, mažoji panele, - mama pakėlė vaiką ant rankų ir nunešė į mergaitės kambarį.
- Mamyte, tėtis ateis man pasekti pasaką? - susirūpinusiu laibu balseliu paklausė mergytė, kai mama bebaiginėjo šukuoti jos plaukus.
- Šįvakar aš tau papasakosiu vieną istoriją. Gerai? - mažylė linktelėjo galvą ir smalsiai sužiūro. - Tuomet patogiai įsitaisyk ir klausykis.

trečiadienis, kovo 10, 2010

O man velniškai gerai

Seniai nebuvo taip gera:)
Ir seniai nebuvau tokia laiminga. Nors materialaus pagrindo, kuris dažniausiai priverčia žmones pasijausti laimingesniais, nėra - atlyginimo nepervedė, o piniginėje barška tik vargani keli litai kelionei namo. Pridursiu - tik į vieną pusę, nežinau, kaip grįšiu atgal :D Tačiau vistiek esu laiminga, kaip niekada. Visa ši savaitė, bent ta pusė, kuri spėjo prabėgti, kažkuo išskirtinė... džiugi... linksma... su neblėstančia šypsena... Stebuklinga. Taip! Tiksliausias apibūdinimas: stebuklinga:) Ech...

sekmadienis, kovo 07, 2010

Dviveidžiai?..



Meluojam.
Kiekviename žingsnyje meluojam.
Mes meluojame patys sau. Užsidedame tobulą kaukę, pasislepiame tvirtame chitino skafandre. Kad niekas mūsų neįskaudintų, kad neatvertų senų žaizdų. Mes tobulai apsimetinėjame prieš kitus, kad mums niekas nesvarbu, kad nesigailime nieko buvusio, kad ir vieni esame laimingi, kad ir vieniems mums gerai... 
Šypsena nedingsta nuo veido, o kandus sarkazmas tampa nuolatiniu palydovu. Esame iš tų, kurie kenčia tyliai, kurie niekada neparodo savo skausmo, nes kažkas gali pasinaudoti silpnumo akimirka. 
Ir tik įžengus į namus, užrakinus duris, užgesinus visas šviesas ir apkabinus pagalvę, tobula kaukė sudūžta. Ji suyra tam, kad ryte kaip feniksas iš pelenų naujai atgimtų ir vėl galėtų užsitraukti...