sekmadienis, vasario 10, 2013

Nacionaliniai Anglijos ypatumai


 Dar tada, kai pirmą kartą įkėliau koją į šią vandeny plūduriuojančią teritoriją, tiek neatkreipiau dėmesio, kiek visko matau dabar. Bene vienintelis lietuvio organizmą ir mintis plaunantis oras tikrai buvo svetingas, vasara nešykštėjo šilumos. Žinant, kad saloje klimatas žymiai skiriasi nuo žemyninės dalies orų, drąsiai galiu teigti, kad taip, pernykštė vasara buvo šilta. Bet kasmet juk viskas keičiasi. Ar ne taip?

Pasikeitus orams, keičiasi ir žiūrėjimo kampas. Juk natūralu, kad šviečiant saulei pakyla nuotaika, vis daugiau galvą keli į saulę, geriesi jos spinduliais ir vos juntama šluma. Todėl nepastebi nieko, kas vyksta panosėje. Ir atvirkščiai. Lyjant lietui nespoksosi į apniurusį dangų ir nelauksi, kol tau į burną prikapsės okeanas. Tad daug daugiau pastebi, kas vyksta aplink tave.

Pirmasis (nominacijų neskyriau, tiesiog pirmas šovė į galvą) ir bene žinomausias ypatumas ir būtų - lietus. Jei, kaip jau sakiau, pernykštė vasara nešykštėjo saulės, ir visiems išgyriau, kad užjūry oras toli gražu ne toks, kurį visi piešia, tai šiais metais atsigriebiama su kaupu. Nevalia palikti skėčio namie, nes teks pirkti naują. Taip jau sukaupiau kokius keturis. O jei pridėsiu dar tuos, kuriuos jau išmečiau... Guminiai batai, beje, taip pat privalomas dalykas garderobe, gal net ir atsarginė pora ne pro šalį.

Kad jau tenka šuoliuoti per balas nukabinus norį, reik mokėti laviruoti minioje. O čia jos labai daug. Sakydama "daug", galvoje turėjau ne žmonių kiekį, o vieno žmogaus masę, kuri prilygsta kartais ir 3-4 žmogeliam sudėjus. Pamačius gatvėje tokią kraupią statistiką, kur kone kas antras vietinis (į šį apibrėžimą aš įtraukiau vietinius anglus ir tuos atvykelius, kurie jau bent dešimtmetį čia šlaistosi), o gal net ir du iš trijų tokie, nejučia pradedi stebėti jų mitybos ir apsipirkinėjimo ypročius.

Nuėjus į parduotuvę, čia rasi rankoje nešiojamą krepšį, ir įprastą dviejų ar net trijų dydžių vežimėlį. Priklausomai nuo to, kiek ir ko pirksi. Taigi, ta vietinė kultūra apsipirkinėja masiškai su didžiausiais vežimais ir, negana to, viskas krenta per viršų. Besidomint, kodėl taip yra, paaiškėjo, kad dažnas pilietis apsipirkinėja savaitei į priekį. Apskaičiuoja, kiek "pašaro" (nepabijosiu taip pavadinti, o savo pasirinkimą argumentuosiu vėliau) reikės jo šemai ateinančią savaitę ir išsiruošia į mažiausiai poros valandų trukmės pasivaikščojimą prekybos centre.

Taigi, vieną tokią gražią dieną, susimokėjau kasoje ir laukiau pusseserės, kol ji išlįs su pilnais maišais. Belaukdama stebėjau eilėje savo prekes rūšiuojančią apvalainą moterytę (kaip paaiškėjo vėliau, ji buvo nėštukė, įšokusi į paskutinįjį trimestrą) ir visokiais būdais bandžiau atrasti paaiškinimą tam milžiniškam maisto kiekiui, kurį ji pirko. Analizuojant pačios moters išvaizdą galima suprasti, kad turi šeimą; pagal amžių - gal jau nebe pirmas vaikis bendžiasi į pasaulį (tą mintį paskatino ir statistika, kad vietinės čia gimdo tikrai palyginus anksti). Faktas, šeima mažiausiai 3 asmenų, bet maisto nukrauta buvo mažu mažiausiai 2-3 savaitėm... Čia ir paaiškėja dalis kraupios statistikos, kad toks kiekis "pašaro" suvartojamas per tokį trumpą laiką, nusėda ne viena kloste apie juosmenį. Štai jums, mielieji, tokiu būdu yra gaunama masė, kurioje reikia laviruoti. O kur dar visokios gerosios akcijos: "2 už 1 kainą", "pirk vieną ir antras už pusę kainos".

Dar vienas ir bene kraupiausias dalykas, greitojo maisto kultas. Kebabinių, picerijų ir tradicinių Mc'ų čia "ant" kiekvieno kampo ir kai kur po du. Tad tikriausiai didžioji dalis mažiausių Anglijos piliečių vietoj įprastinio pirmojo žodžio "mama" jie ištaria "fries". Nes vos tik vaikams leidžiama valgyti kiek kietesnį maistą nei įvairios tyrelės, žiūrėk, jau jiems į burną grūdamos aliejuje permirkusios persūdytos bulvytės ir taip pradedami niokoti dar gyenimo nesugadinti skonio receptoriai.

Paskui ir būna kaip tame anekdote: susitinka dvi draugės ir džiaugiasi, kad dar nėra storesnė už kitą.