Šis tas, visai netikėtai gimusio mano galvoje darbo metu. Tiksliau blykstelėjo tarytum seniai pamiršta fotografija, kurįą pabandžiau aprašyti ir šiek tiek išplėsti. Nuo to gimė nauja trumpa istorija, kuri galbūt išsiplės:)
Vietoj prologo
Smėlėtas pajūrio krantas tapo jos naktiniu prieglobsčiu. Kasnakt, šviečiant pilnačiai ar dylant mėnuliui, mergina susirangydavo smėlyje, kvėpuodavo sūriu bangų mūšos pagardintu oru ir kantriai stebėdavo naktinį dangaus žibintą.
Tik kažkas sudrumstė tylą ir ji instinktyviai sukluso. Mėnesienoje sušnarėjo ir ramiai nubangavo smilgų laukas, bet ne nuo vėjo. Šiąnakt čia, ant skardžio, jo nebuvo. Įsitempė ausys, gaudydamos pašalinius garsus, grobuoniškai išsišiepė dantys, susiaurėjo akys, pirštai įsirėmė į smėlį - kūnas ruošėsi pulti. Praėjo sekundė, dvi. Bangos monotoniškai talžė į uolą, oras kvepėjo ramybe. Slinko minutės - niekas nepasirodė ir mergina nurimo, raumenys atsileido, o akys ir vėl nukrypo į dangų. Tik ne ausys. Jos lyg atskiras kūnui nepriklausantis mechanizmas toliau būdravo.
Jai iš už nugaros negirdimai atsėlino didelis juodas vilkas ir susirangė prie kojų.
"-Tu vėl čia." - iš nasrų pasigirdo užjaučiantis inkštimas.
- Juk sakiau, kad ateisiu, - mergina balsu jam atsakė ir pakasė vilkui ausį.
"- Kodėl nepalieki manęs?"
Mergina pažvelgė į pilnatyje žibančias auksines akis. Slėpdama viduje tūnantį skausmą, nusišypsojo.
- Negi manai, kad galiu viso to atsisakyti?
Ji dar kartą pakasė ausį, žaibiškai pribėgo prie uolos krašto ir atsispyrusi nėrė į bangas.
Vilkas nusekė jai iš paskos.
Saulė dar tik kilo iš už horizonto ir auksiniais rytmečio spinduliais dabino pasaulį. Žadėjo gražią dieną. Šilas šurmuliavo nuo rytinio paukščių klegesio ir paslaptingai ošė dvelkiant vos jaučiamam vasaros vėjeliui. Nuo jo raminamai liūliavo ir javų laukas. Gamta budo po tykaus nakties miego.
Maža mergaitė lėtai yrėsi nuo vėjo siūbuojančių geltonu rapsų lauku, kur nuo ankstaus ryto kruopščiai darbavosi bitutės. Siauras seniai išmintas takelis buvo vienintelis artimiausias kelias iki šilo, kur plytėjo vaistažolių laukas. Kaimo senoliai jį vadino tiesiog Aukso pieva.
Anksčiau šį taką Veronika mindavo drauge su savo močiute. Šiai pasiligojus, ji pareigingai kiekvieną vasaros rytmetį viena tęsia kelionę.
Likus maždaug šimtui metrų iki šilo, mergaitė išgirdo kupiną skausmo širdį veriantį staugimą. Veronika, nors labai neišsigando, tačiau instinktyviai stabtelėjo. Jos vaikiška širdutė pradėjo tankiau plakti, plačią šypseną pakeitė susirūpinęs žvilgsnis ir ji kone tekina nuskubėjo link šilo. Iš kur atsklido balsas. Balta perkelinė suknelė su gelėta prijuoste pynėsi tarp kojų, medvilninis krepšys plevėsavo prie šono.
Toje vietoje, kur baigiasi rapsų ir javų laukas, paslikas gulėjo didelis juodas vilkas ir skausmingai inkštė.
- Ei, kas tau? - Veronika pribėgo arčiau, paglostė trūkčiojantį kūną, tikėdamasi rasti skausmo šaltinį, bet nieko nematyti. – Kur tau skauda, drauguži? – susirūpinusi glostė kaklą.
Tik visai netikėtai vilkas pakėlė galvą ir urgzdamas grybštelėjo jai į ranką.
- Kaip tu taip galėjai? – atšoko atatupsta.
Mergaitė jau labai seniai pažinojo šį keturkojį, dar nuo tada, kai takelį mindavo drauge su močiute, ir mažiausiai tikėjosi tokio išpuolio. Vis tik jis buvo laukinis žvėris.
Prisėdusi ant rasotos žolės, rankomis apkabino kelius ir ilgai stebėjo saulėje tviskantį juodą kailį, kol keturkojis draugas jos atsiprašė, nosimi bakstelėdamas į petį.
- Viskas gerai, tu nenorėjai, - Veronika pakasė jam paausį. - Pažaiskim slėpynių? – nusišypsojo ir stryktelėjo vos tik pamatė linksinčią vilko galvą. – Tu ieškosi manęs!
Nubėgusi į mišką, mergaitė pasislėpė po lazdynu, tačiau nepatiko jai ši vieta – per daug nuspėjama. Po minutės nubėgo prie ąžuolo. Vėliau įlindo į sirpstantį gervuogyną, bet, neradusi patinkančios vietos slėptis, grįžo atgal į pievą. Nusiavė sandalus ir išsitiesė žolėje. Stebėjo dangumi plaukiančius debesis, klausėsi medžiuose čiulbančių paukščių, žolėje čirpiančių svirplių, smilgomis šiurenančio vėjo...
- Suradau tave.
