Atėjus naujiesiems, į mano smegeninę pūstelėjo šviežias gūsis blaivų minčių. Nieko nuostabaus, kad kilo noras viską pradėti iš pradžių. Tiksliau įterpti naujų epizodų, naujų personažų, viską šiek tiek praplėsti.
Nors kažkam tai jau bus skaityta ir pažįstama, bet tai pačių pradžia:]
Prologas
Jis sukandęs dantis tyliai suinkštė iš skausmo kaip paspirtas šunytis ir tą pačią akimirką prie skruosto prigludo gaiviai vėsinanti ledinė ranka. Tačiau vaikinas nesureagavo. Domas, toks buvo to vaikino vardas, ir toliau gulėdamas ant geležinio ir kieto, plonu porolono sluoksniu ir balta cirata dengto operacinio stalo, vis dar agonijos kupinomis akimis žvelgė į lubas, tiksliau į saulės energija maitinamas daugkartinio naudojimo lemputes ir jų skleidžiamą akinamą šviesą.
Praėjo beveik valanda po rodos amžinybę trukusios ir tik viena morfijau doze bei vietine nejautra nuslopintos operacijos. Tačiau aštrūs skausmai, lyg deimanto rėžiai stiklo lakšte, vis dar nepaliaujamai varstė Domo smegenis bei sekino ir taip menkas jo jėgas.
Po dar vieno skausmingo priepuolio, kurio metu vaikino kūnas akimirksniu įsitempė, pirštai susirakino į kumštį, o lūpos prasivėrė, atidengdamos stipriai sukąstus dantis ir išleisdamos į patalpą visomis jėgomis slopinamą skausmingą urgztelėjimą, priėjo seselė ir suleido jam dar vieną dozę morfijaus. Tas pats šaltas delnas prigludo Domui prie kaktos ir ledinės vos, vos rausvos lūpos jį pabučiavo. Tik po šio bučinio Domas pasuko galvą ir pamatė link savęs palinkusią švelnių veido bruožų auksaplaukę merginą, skvarbiu žvilgsniu žiūrinčią į jį.
Vaikinas atgavo sąmonę ir nors sunkiai, tačiau vėl galėjo pats savarankiškai mąstyti. Jis prisiminė, kad tik dėl jos, tik dėl Kamilės ryžosi gultis ant operacinio stalo, ryžosi operacijai, kuri niekada neturėjo įvykti. Tik dėl jos Domas pasiryžo sulaužyti visas taisykles. Tai supratęs, jis lengvai šyptelėjo nevilties iškreiptu veidu ir paniro į dar vieną visu kūnu vilnijančią skausmo bangą.
2109 m. spalio 29 d. 7:30 pm. Vilnius
Lijo.
Visą parą lietus nepaliaujamai merkė šaltą ir nuo vandens jau pajuodusį gatvės grindinį, kai Savanorių prospektu į miestą įvažiavo Alytaus autobusas. Stiklo valytuvai vos spėjo krypuoti į šalis, bet nepaisydama šio nekontroliuojamo gamtos reiškinio, pustuštė tarpmiestinė susisiekimo priemonė įriedėjo į Vilniaus autobusų stotį ir sustojo atvykimo poste. Pavargę po ilgos kelionės, iš autobuso išlipo keleiviai: paliegusi močiutė, kuri palengva nutipeno pasiramsčiuodama savo lazdele, bei jaunas vaikinukas su kuprine ant pečių, kuris nieko nelaukęs, išsitraukė iš pakelio cigaretę, prisidegė ją, pastatęs odinio švarko apykaklę, susigūžė iš šalčio ir dideliais žingsniais nužirgliavo savu keliu. Paskutiniai autobuse dar liko sėdėti pora su kūdikiu.
- Ei, jūs, - piktai šūktelėjo vairuotojas, žiūrėdamas per galinio stiklo veidrodėlį. Jį taip pat išvargino ši kelionė ir jis norėjo kuo greičiau grįžti į šiltus namus. – Judinkitės, atvažiavome.
Kitos išeities nebuvo. Išlipo ir jie. Privalėjo išlipti.
Vos koja palietus drėgnas betonines autobusų stoties plyteles, pūstelėjo šiaurinio vėjo gūsis ir smulkutė, pečius siekiančiais rudais ir lengvai susivėlusiais plaukais, maždaug dvidešimtmetė mergina dar stipriau priglaudė prie krūtinės rankose laikomą vienerių metukų sūnų. Baimindamasi, lyg maža mergaitė pirmą kartą atvykusi į didmiestį, apsidairė aplinkui, prisiglaudė prie miegančio kūdikio ir švelniai pabučiavo į kaktą.
- Viskas bus gerai, mano mažyli... Viskas bus gerai. – mergina ramino daugiau save, nei sūnų.
- Kuo greičiau viską baigsim, tuo visiems bus geriau. – įsakmiu balso tonu prabilo vyriškis ir, uždėjęs ranką ant peties, nusivedė merginą į požeminę metro stotelę.
Jis rūsčia veido mina nužvelgė švieslentę ir dar labiau susiraukė, pamatęs užrašą: „Stotis – Gedimino pr. – Santariškės. 19:55“ Žvilgterėjęs į laikrodį, atsisėdo šalia merginos ir paslėpė rankose veidą. Jam skaudėjo, dėl taip susiklosčiusios situacijos. Kad ir kaip bandė tai nuslėpti nuo savo žmonos, jam tikrai skaudėjo.
- Aidai, - tyliai prabilo mergina, tačiau jis neleido jai daugiau kalbėti.
- Gabija, - Aidas akimirką dvejojo. - Aš nuo pat pradžių tau sakiau, kad mudu vaikų neturėsime. Taškas.
- Bet... – matydama abejonę vyro akyse, mergina neatlyžo. – Metus rūpinaisi Domu. Negi buvo taip blogai? Pinigai laimės neatneš, Aidai.
- Yra susitarimas ir jo laikysimės.
Atvažiavo metro traukinys ir Aidas nusivedė Gabiją į vidų.
2129 m. gruodžio 31 d. 11:55 pm. Šiaulių raj.
Kelios dešimtys jaunuolių grūdosi pro duris ir paskubomis rikiavosi kaimo sodybos kieme į didelį ratą. Vieni rankose nešėsi tuščias taures, kiti ruošėsi triukšmingai atkimšti šampano butelius.
- Išėjom leisti fejerverkų, o kas nors jais pasirūpino?! – iš gausaus būrio kažkas suklykė, stengdamasis perrėkti įsiaudrinusią minią.
- Turim, turim, neūžk! - choru iš tamsos atsklido dviejų vaikinų balsai.
- Tai šaukit greičiau, nes liko dešimt! Devynios!..
Visi vienbalsiai pradėjo skaičiuoti paskutines metų sekundes. Tarsi iš pabūklo pasipylė šampano kamščių kruša ir vaikinai suskubo pripildyti taures putojančiu gėrimu.
- ... trys! Du! – toliau skaičiavo. – Vienas! Su Naujais Metais!
Dangų nušvietė įvairiaspalviai šviesų akordai, jaunuoliai sveikino vieni kitus, glėbesčiavosi, susispietusioje minioje skambėjo susidaužiančio stiklo garsai. Ir niekas nė nepastebėjo, kaip viena mergina lėtai atatupsta atsiskyrė nuo draugų ir pažįstamųjų ir prisėdo ant šaltų mūrinių sodybos laiptų.
Bet tik ji viena manė, kad niekas nepastebėjo jos pabėgimo. Praėjus keliolikai minučių jos tylą sudrumstė nepažįstamas kostiumuotas vaikinas su juodais akiniais nuo saulės:
- Laukia liūdni metai, - tarstelėjo, pakėlęs akis į žvaigždes.
- Atsiprašau? – mergina iš pradžių nesuprato, ką reiškia toks pasakymas, o vėliau ją nustebino griežta vaikino išvaizda.
- Pagal senolių išmintį, kaip sutiksi Naujuosius, tokie bus ateinantys metai.
- Sutikau triukšmingai, su draugais, dideliame būryje, - ji gūžtelėjo pečiais.
- O tavo akys vis tiek liūdnos.
Ar jai buvo liūdna? Mergina ir pati nežinojo, tik kažkas širdyje vis nedavė ramybės. Kurį laiką mąstydama stebėjo taurėje kylančius šampano burbuliukus. Vėliau viltingai pakėlė galvą ir stengėsi įsižiūrėti į nepažįstamajam į akis, bet susidūrusi su savo atvaizdu akinių stikluose, nuoširdžiai nusikvatojo.
- Nuo kada Džeimsas Bondas yra pasakų personažas?
Vaikinas keistai pašnairavo į jos Naujųjų metų vakarėlio kostiumą:
- Jau geriau Bondas, negu Karlsonas su nesisukančiu propeleriu ant nugaros.
- Ok, – nesumojusi, ką daugiau pasakyti, pakilo ir ištiesė į priekį ranką. – Kamilė.
- I am Bond, James Bond. Juokauju, - priverstinai kilstelėjo lūpų kampučius, bet ir vėl surimtėjo. – Esu Dovilas.
Kamilės ausis pasiekė žemas prislopęs balsas, delną spustelėjo ledinė ranka ir visu jos kūnu nuvilnijo šalčio banga, privertusi ją atsitraukti atgal.
