trečiadienis, lapkričio 23, 2011

Tolerancija



Visai neseniai stovėjau stotelėje ir laukiau savo autobuso. Belaukdama, kaip ir visada, stebėjau praeinančiuosius, nepiktybiškai, tiesiog patinka stebėti kitataučių ir kitų kultūrų elgesio ypatumus bei juos analizuoti. Kol įsispoksojau į vieno žmogelio prie galvos prilipdytą kepuraitę. Ne, jis ne babajus (taip čia vadinami visi, kurie atvyko iš pietų Azijos, ir kurie be jokios pagarbos šalia esančiam užkudakuos "babajiškai", o jau nekalbu apie tai, kad leistų tau praeiti parduotuvėje - brausis per galvas, sprausis į menkiausią tarpą), taip pat ir ne šventasis, kurie nešioja tas tokias violetines kepuraites. Šis žmogelis paprasčiausiai žydas. Nežinau, kodėl, bet tuo metu prisiminiau skaičiuotę iš vaikystės: "Lipo žydas kopečiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką". Rodos, visai nekalta skaičiuotė, bet įsigilinus, supranti, kad jau maži vaikai yra mokomi rasinės netolerancijos. O iš tiesų, kuo tie žmonės kalti, kad jie yra tie, kas yra? Paskui visuomenė stebisi mūsų "neišauklėtu" jaunimu, kurie pasiima tą pagaliuką, ir įvykdo įvairiausius rasistinius išpuolius prieš kitataučius.

penktadienis, lapkričio 11, 2011

O vis tik..



Nesigailiu nieko. Tai mane labiausiai žudo.
Žodžių, kurie, galbūt, tik netyčia išsprūdo.
Minčių, kurios taip ir mirė neišsakytos.

Kaip dažnai žmonės skaudina vieni kitus net nekreipdami į tai dėmesio. Kaip dažnai po tokių, kad ir menkų įdrėskimų, tampama žiauria kale, norinčia kuo skaudžiau įgelti ne tik kaltininkui, bet ir visai lyčiai.
Kažkur labai labai giliai buvo pradėję judėti ledai. Kažkur labai labai giliai vos pastebimai įskilo kiautas. Kažkur kažkas buvo pradėjęs tyliai tyliai tiksėti. Kaip kolibrio sparneliai. Kaip menkutis vilties lašelis. Klydau. Potvynio nebuvo. Sąstingio niekas neišjudins. Amžino įšalo žemė išliko.
Dėl to taip siaubingai šalta.