Koralų pasaka

 Kiek kartų ankščiau nurašydavau ją į popieriaus lapą, šis vis kažkur pasimesdavo. O man tokia graži.

Jis keliavo iš šalies į šalį, iš žemės į smėlį kiekvienoje vietoje, kur apsistodavo praleisdamas tris dienas. „Nes tai – laikas sušilti“ - taip jam tarė koralai, kai pirmą kartą bandė perbristi jūrą pas savo moterį. Tiesa, tuomet jam buvo šešeri, o moteriai nežinia kiek – per jūrą nesimatė. 

Jau tada žinojo, kur eina. Nuo tikslo prie tikslo, nuo uosto prie gelmės, nuo vakar prie rytoj. Trys dienos apkeliaut Pasauliui yra net per daug, jei sustabdai kūną ir keliauji savimi. Sapnai tau padeda matyti, mintys – išgirsti. Tavo šypsena siekia vis toliau ir toliau. Pro šalį milžinišku greičiu bėga kitų keliaujančių vaizdai ir mintys, o viduje viskas spurda ir nesitveria, nes tu žinai, kad visa tai, ką dabar matai ir girdi, vyksta tik vieną kartą gyvenime ir tik tau. 

Moterys nekeliauja. Ne dėl to, kad negali. Jos laukia atkeliaujančių. Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui – kaip ta, kuri jį šaukė per jūrą. „Kas tu?“ Nežinau, bet jis ateis. Tą dieną išnyks viskas, kas buvo, ir pasiliks tik tai, kas yra. Dėl to jis ir keliauja kiekvienoje Žemės vietoje užsibūdamas ne ilgiau trijų dienų. Tris praeities dienas ieško laukiančios dabarties. Ar nepaskausta? O ar paukščiui skauda skristi? 

Atsisėsk ir klausykis. Tegul nemato tavo akys – kaip pasakytų nemokantis kalbos. Myliu tave. Ir viskas aplinkui susilieja. 

Girdi? 

„Ką?“ 

Save. 

„Aha. Čia tu?“

Ne čia tu. Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar šimto milijonų dienų. Tu čia.