Apie Tave

 Kažkada labai seniai atrasti žodžiai giliai įsismelkė į pasąmonę su maža viltimi, kad kada nors aš drąsiai galėsiu juos išsakyti tam, kas bus to vertas. Žodžiai, kurie iki šiol ir tebuvo tik žodžiai, kol nepradėjai jausti, mąstyti, pavydėti. Žodžiai, kurie įgavo prasmę.

Kas yra Meilė?..
Tai noras staugti šiltą lakštingalų naktį žiūrint į žvaigždes..
Tai nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko gyvenime nereikia,
Tai žiūrėti kiaurai sieną per pamoką,
Tai žibučių puokštė, suskinta šypsantis ir žinant kam ją dovanosi,
Tai pirmoji nevarginanti bemiegė naktis,
Tai raudono vyno taurė užkandant bučiniu
Ir netobuli, bet nuoširdūs žodžiai, kurių į jokias eiles neiškeistum,
Tai noras krauju ant sienos rašyti jo vardą,
Tai suvokimas, kad jau nebijai mirties,
Tai šokis lietuje skambant tik lašų muzikai,
Tai visiška dvasios ramybė, po aistra varginančios nakties,
Tai noras kartu turėti vaikų,
Tai mokėjimas išgirsti jo daiktų pasakojimus,
Tai pasiutusiai lėtos vienatvės valandos, jam užtrukus grįžti…
Tai smulkmena, gauta vasario 14-ąją,
Tai noras valandų valandas stebėti jį miegantį,
Tai gebėjimas pažinti jo žingsnius laiptinėje,
Tai nepasotinamas jo kūno, balso, kvapo troškulys,
Tai noras drauge tylėti,
Tai gebėjimas neatsiminti, kada baigėsi miegas ir prasideda glamonės,
Tai laiškeliai vonioj ant veidrodžio,
Tai kąsnis per pusę,
Tai gėlė, nupirkta be jokios progos,
Tai noras nubudus įsitikinti, kad jis šalia,
Tai skambutis jam į darbą, neturint ką pasakyti,
Tai Naujųjų metų sutiktuvės dviese,
Tai vakarienė prie žvakių, kai nėra nei žvakių, nei vakarienės,
Tai noras kartu pasenti,
Tai jausmas, be kurio pasaulis būtų nespalvotas….

:)

Daugiau niekada nebevogsiu pavasario. Kaip galima vogti, kai jis toks mielas, toks šiltas ir spalvotas?
Nesvarbu, kad už lango lyja jau beveik trečia savaitė ir nesinori kojos kelti iš namų. Bet tai netrukdo visai :)

...

O aš laiminga!!! Ir viskas tuom pasakyta.

Skęstu

O kas sakė, kad bus lengva? Gyvenimas visada buvo ir bus negailestingas savo išbandymais. "Juk kitaip būtų neįdomu gyventi", - sako optimistas. " Aš jau nesugebu visko pakelti", - atliepia pesimistas. Tik kur šioje situacijoje esu aš? 

Protas kaunasi su vidiniu balsu. Seni skaudūs praeities įvykiai bando užgožti trapų vos turimą tikėjimą. Ledas neišlaikė ir įkritau į visą kaustantį ledinį vandenį. Tiksliau pati treptelėjau koja. Specialiai, kad įkrisčiau. Nes nesugebėjau ilgiau balansuoti tarp dviejų ribų su nežinomybe. Šalta ir nepakeliamai gelia. Plaučiai prisipildė vandens. Širdis, rodos, apmirė ir vėl pasiruošė užsirakinti kiaute, kurį šis pavasaris taip greitai sugebėjo suskaldyti.

Noriu tikėti, kad mane ištrauks iš to vandens. Kad vėl galėsiu lengvai įkvėpti tyro oro. Tik kuo greičiau laikas eina, tuo labiau grįmztu į dugną.

Keistai

 
Keistas pavasaris. Keistas, nes nebesuvokiu, kas vyksta su manimi ir aplinkui mane. Nespėju sekti įvykių ir suvokti jų reikšmės. Bet vis tiek viskas vyksta per lėtai. Arba reikia būti drąsesnei ir veikti nieko nelaukiant.
Viena draugė labai gerai pasakė: "tikėk tuo, ko nėra, tam, kad būtų". Aš tikiu, aš tikrai tikiu. Tik gal mano vienos tikėjimo nepakanka.
Anyway
Eilinis minčių kratinys...

Per traukinio bėgius

Ar gali taip būti, kad vienas žmogus visada priverčia tave šypsotis? Na, ne tiesiogiai priverčia. Savaime tai vyksta susitikus. Tiesiog, norisi šypsotis. Žmogus, kuris, lyg spragtelėjus pirštais, bet kada sugeba nuvyti neigiamas emocijas, kuris visada išklauso, kuris visada žino, ką atsakyti ir paguodžia. Žmogus, kuris keičia tavo požiūrį į tam tikrus seniai nusistovėjusius dalykus, šalia kurio norisi būti geresnei. Žmogus, kuris lyg dailininkas su margiausia palete tapo pasaulį ryškesnėmis spalvomis.

Ką gali reikšti, kai vienas žmogus kas akimirką šmėsteli tavo galvoje? Kai jauti, lyg mažais žingsneliais eitum plonu ežero ledu, ir žinai, kad arba eilinį kartą įkrisi į ledinį vandenį, arba prieisi sausumą. Kai pati to nesuvokdama jauti, kad amžino įšalo žemė tirpsta, ir niekaip nesugebi to sustabdyti. O galbūt net ir nenori stabdyti.

Tik baisu truputį...

Pavogti pavasarį [dublis]

Tikriausiai jau esu kažkada užsiminusi, kad noriu pavogti pavasarį.
Bet aš jį taip beprotiškai dievinu. Patinka ankstyvą pavasario popietę sėdėti parke ant suoliuko, kaitintis prieš saulę ir užsimerkus klausytis paukščių čiulbesio. Patinka liesti besiskleidžinčius pumpurus. Patinka užuosti pražįstančias gėles. O čia pavasaris labai ankstyvas...
Tik nepakeliu skausmo, kurį atneša kiekvienas pavasaris. Kai širdis netelpa krūtinėje ir neturi su kuo tuo pasidalinti. Bet gal šįkart bus viskas kitaip? To taip pat kiekvienais metais tikiuosi. Iš naujo...

One year

Vieneri metai. Metai nuo to, kai susikrovusi lagaminus įžengiau į Karmėlavos oro uostą. Metai nuo to, kai drebančiomis kojomis ir neramia širdimi painiais Gatwick'o oro uosto koridoriais žengiau į visišką nežinią. Tuo metu man, nemokančiai kalbėti, bijančiai, besigūžiančiai nuo visų nepažįstamų ir abejingų žmonių, nuo svetimo ir dar nepažinto pasaulio, darėsi bloga. Pykino tą pačią minutę, norėjosi apsisukti ir grįžti. Tačiau kelio atgal nebebuvo. Grįžti nebuvo leista. Ir kelionė atgal reikštų tik vieną - pasidaviau. O juk visada buvau kovotoja.

Pirmieji mano kaip emigrantės metai. 

O jie buvo įsimintini. Per tuos metus patyriau tiek daug, kiek iki tol nebuvau patyrusi. Pagaliau suaugau. Dar labiau, nei buvau iki tol. Suaugau emociškai, fiziškai. Pamilau mane supančią aplinką. Išmokau kalbėti. Tapau drąsesnė. Pamilau žmones. Įsileidau jausmus. Priėmiau rodomą dėmesį. Pradėjau bendrauti su tokia žmonių grupe, su kuria Lietuvoje nerasdavau bendros kalbos. Susiradau naujų draugų. Pradėjau linksmintis. Pradėjau džiaugtis gyvenimu. Ir bene svarbiausia - pamilau save.

Jau po pirmų trijų mėnesių supratau, kad noriu čia pasilikti. Anaiptol žolė čia ne žalesnė, saulė taip pat ne ryškesnė, bet... Nežinau kiek ilgai, tačiau noriu čia būti, noriu džiaugtis, noriu dar daugiau patirti, noriu dar daugiau išmokti. Man labai daug ką davė šie metai. Ir visiškai nesigailiu išvažiavusi.