"Maldauju, jei gali, tapk kaulu ciulpu donore.Mano teveliui lb blogai...be transplantacijos jis neisgyvens...;((( "
Tai buvo pirmoji šiandien gauta pagalbos šauksmo žinutė iš mano geriausios draugės.
Tada dar nesupratau, kas vyksta, o gal giliausioje smegenų žievės rievėje ir supratau, tik blaivus protas blokavo realų ir kone rėkiantį faktą. Esi įpratęs, kad blogiausi dalykai vyksta kažkur kitur, kad jie nepalies nei tavęs, nei tau brangių žmonių, kad paprasčiausiai apeis didelį ratą ir praeis pro šalį.
"Kraujo vėžys"
Antroji žinutė konstatavo ir taip akivaizdų faktą, kurį dar nesąmoningai iki tol neigiau. Ji prikaustė mane kėdėje: kojos tapo švininės, rankos ir visas kūnas konvulsiškai drebėjo, akys pasruvo. Niekam gyvenime nelinkiu atsidurti panašioje situacijoje ir to patirti.
Dar pradžioje... dar bandžiau reaguoti optimistiškai ir nuteikti tiek save, tiek draugę, kad šiais laikais net ir leukemija pagydomas. Pasirodo, kad tik pačios lengviausios jo formos. Likimas visada buvo žiaurus ir, jei drėbia ką nors, tai tik su kaupu ir nepasigailės nė per nago juodymą. Vienintelė išeitis - kaulų čiulpų transplantacija.
Jei gali kam nors kuo nors padėti - net nedvejok, žmogau.
Jei dar abejoji, pagalvok, kaip pats reaguotum ir elgtumeisi, analogiškoje situacijoje tik savo šeimoje. Tada nesvarstytum? Jei nuo tavęs gali priklausyti kito žmogaus gyvybė - neabejok. Juk nežinai, kada tos pagalbos gali prireikti tau pačiam, kada tu pats keiksi pasaulį, kad dienos, valandos bėga ir nėra... nėra taip reikiamo donoro.
Mano rankos buvo surištos. Nežinojau, kaip galiu padėti apart to, kad užsiregistruosiu būti donore. Jei matėt filmų ar skaitėt literatūrą apie leukemiją, visur pateikiama donorystės statistika. Patikėkite, ji reali ir teisinga. Lietuvoje per 6 metus vos 6 iš 2700 žmonių buvo tinkami būti donorais. Skaičiai kraupūs. Realybė niekada nebuvo rožinė ir pūkinė.
Tylėjimas nieko negelbsti. Nebent į nelaisvę paimtus karius ir tai galiausiai juos nužudo. Tad geriausia, ką galiu dabar padaryti, skleisti šią informaciją kuo plačiau ir prašyti žmonių nelikti abejingais. Juk, galbūt kaip tik tu esi toks reikalingas.
Tai buvo pirmoji šiandien gauta pagalbos šauksmo žinutė iš mano geriausios draugės.
Tada dar nesupratau, kas vyksta, o gal giliausioje smegenų žievės rievėje ir supratau, tik blaivus protas blokavo realų ir kone rėkiantį faktą. Esi įpratęs, kad blogiausi dalykai vyksta kažkur kitur, kad jie nepalies nei tavęs, nei tau brangių žmonių, kad paprasčiausiai apeis didelį ratą ir praeis pro šalį.
"Kraujo vėžys"
Antroji žinutė konstatavo ir taip akivaizdų faktą, kurį dar nesąmoningai iki tol neigiau. Ji prikaustė mane kėdėje: kojos tapo švininės, rankos ir visas kūnas konvulsiškai drebėjo, akys pasruvo. Niekam gyvenime nelinkiu atsidurti panašioje situacijoje ir to patirti.
Dar pradžioje... dar bandžiau reaguoti optimistiškai ir nuteikti tiek save, tiek draugę, kad šiais laikais net ir leukemija pagydomas. Pasirodo, kad tik pačios lengviausios jo formos. Likimas visada buvo žiaurus ir, jei drėbia ką nors, tai tik su kaupu ir nepasigailės nė per nago juodymą. Vienintelė išeitis - kaulų čiulpų transplantacija.
Jei gali kam nors kuo nors padėti - net nedvejok, žmogau.
Jei dar abejoji, pagalvok, kaip pats reaguotum ir elgtumeisi, analogiškoje situacijoje tik savo šeimoje. Tada nesvarstytum? Jei nuo tavęs gali priklausyti kito žmogaus gyvybė - neabejok. Juk nežinai, kada tos pagalbos gali prireikti tau pačiam, kada tu pats keiksi pasaulį, kad dienos, valandos bėga ir nėra... nėra taip reikiamo donoro.
Mano rankos buvo surištos. Nežinojau, kaip galiu padėti apart to, kad užsiregistruosiu būti donore. Jei matėt filmų ar skaitėt literatūrą apie leukemiją, visur pateikiama donorystės statistika. Patikėkite, ji reali ir teisinga. Lietuvoje per 6 metus vos 6 iš 2700 žmonių buvo tinkami būti donorais. Skaičiai kraupūs. Realybė niekada nebuvo rožinė ir pūkinė.
Tylėjimas nieko negelbsti. Nebent į nelaisvę paimtus karius ir tai galiausiai juos nužudo. Tad geriausia, ką galiu dabar padaryti, skleisti šią informaciją kuo plačiau ir prašyti žmonių nelikti abejingais. Juk, galbūt kaip tik tu esi toks reikalingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą