Žvalumo lygtis

 Jaučiuosi taip, lyg ir vėl būčiau nuleidusi puslitriuką kraujo. Dar matosi adatos dūris alkūnėje.

Du puodeliai kavos + Puodelis puskavinės chemijos (3in1) + Skardinė RedBull = Arkliška dozė kofeino.

Aš sakiau, kad manęs energetiniai gėrimai neveikia? Deja, veikia. O kaip darbingumas pakyla - sukuosi kaip vijurkas. Kreivai žiūrėdavau į tuos gazuotus gėrimėlius skardinėse. Iki šiandien, nes pirmą kartą taip džiaugiuosi, kad pagaliau suveikė. Kitaip nežinau, kaip ištverčiau darbe. Turbūt miegočiau. Jau yra buvę, kad kelioms minutėms mano smegenys prisnūsta. O kaip po to pašoku kėdėj, kai kuris nors kolega pradeda telefonu garsiai kalbėti. Savijauta būna ne iš gerųjų, tad ir vaizdas iš šono, jaučiu, būna vertas anekdoto. 

Čia taip suveikė ilgasis Joninių savaitgalis - triukšmingas, linksmas, kelioninis ir su dideliu būriu žmonių. Anyvay. Laukiu savaitės galo - dar vieno ilgojo savaitgalio.

Kai labiau už viską trokšti gyventi

 2/3 tiesos, 1/3 melo.

Vieną gražaus savaitgalio dieną susimečiau į kuprinę nuo nešiojimo aptriušusį sąsiuvinį su automatiniu pieštuku ir išsigrūdau į Sereikiškių parką gaudyti paklydėlių Mūzų. Kitaip sakant, semtis kūrybinio įkvėpimo. Nenustebau, neradusi nė vieno laisvo suolelio, mintyse plūdausi, kad nepaėmiau dekio, tad tarp vaikais apsikrovusių šeimų ir neseniai susimetusių jauniklių įsimylėjėlių porų teko ieškoti tinkamiausios vietos priglausti sėdimąją.

Bingo! Ant ilgaamžių ir daug regėjusių medžių šešėliais neužkloto suolelio sėdėjo smulkutė išblyškusi mergina. Užmerkusi akis, ji deginosi saulėkaitoje. Godžiai gėrė į save auksinius spindulius, kartkartėmis giliai ir skausmingai atsidusdama, lyg nebyliai verktų.. be ašarų.

Priėjus arčiau, mane nusmelkė nerimas. Gal nuo galvos iki kojų ją gaubiantys juodi rūbai man kėlė lengvą baimę, nors, toli gražu, ji nebuvo panaši į gote ar emo stiliaus atstovę, galbūt baiminausi to, kad ji buvo albinosė ir tas juodai baltas kontrastas priminė anapilin iškeliavusius žmones.

- Ar galiu prie Jūsų prisėsti? - nedrąsiai pasiteiravau, bet mergina sėdėjo tarytum suakmenėjusi. Akių vokai nė nesujudėjo.

Nei leidimo, nei prieštaravimo nesulaukiau. Atsisėdau. Pastačiau prie šono jau beveik išskidusį McDonald'o ledų kokteilį, išsitraukiau iš kuprinės sąsiuvinį su pieštuku ir giliai įkvėpiau.

- Kodėl giltinė pas žmogų atkeliauja tada, kai jis dar nėra pasiruošęs išeiti? - prislopęs balselis suvirpino mano ausies būgnelius ir nė nespėjus suvokti sklindančių žodžių prasmės, jie nurimo galvoje lyg lengvai raibuliuojantis vanduo.

- Atsiprašau? - netikėtai išsprūdo.

- Kodėl gyvenimas lyg kokia antrarūše atmata stengiasi atsikratyti žmogumi, kai šis labiau už viską pasaulyje trokšta gyventi? - mergina pakartojo klausimą ir aš kvailai įsispitrijau į nepažįstamąją, kaip į kuoktelėjusią.

- Ar aš turėčiau atsakyti?

- Ne.

- Ar nori, kad atsakyčiau?

- Ne.

Hamletiškasis egzistencializmo klausimas, pritaikytas dvidešimt pirmajam amžiui, ir šalti trumpi atkirčiai pažadino manyje smalsumą. Žvelgiau į ją, kai ji vangiai be žodžių atsisuko ir atsimerkė. Akys buvo tuščios, be vilties, be gyvybės, stiklinės. Jose mačiau savo nuostabos iškreiptą veidą, koks tik gali būti netikėtai sutikus savo antrininką.

- Didžiąją dalį vaikystės prisimenu lyg košmarą, - lėtai bėrė žodžius. - Tėvas daug gėrė. Nesibaigiančios daugiadienės ramybės nesuteikė. Priešingai, kaskart būdavo tik blogiau. Gyvenau kaime, kur vieni kitus pažinojo kaip nuluptus. Gal dėl to mama bijojo skyrybų, nors ne kartą jos to prašiau. Maldavau. Negirdėjo. Užsisklendžiau svajonių pasauly ir mažai su kuo kalbėjau. Šypsotis taip neišmokau dėl akivaizdžių fizinių savo trūkumų. Nekenčiau to taip pat, kaip ir savo gyvenimo. Keikiau visus, norėjau prasmegti. Rytais bijodavau vakaro, vakarais nelaukdavau ryto. Į priekį vedė tik kvaila seniai girdėta frazė: "Kenčiantiems dangus". Dabar suprantu ką ji reiškė...

Mergina vos girdimai prunkštelėjo, o gal aš tą garsą supainiojau su vėju. Tačiau ji nutilo. Vėl saulei užmerkė akis ir meditavo. Praslinko minutė. Antra. 

- Prieš kelis metus gydytojai man nustatė išsėtinę sklerozę. Ji nepagydoma. Susitaikiau su faktu, tik mama labiau bijo, nei aš pati. Išmokau šypsotis. Gimė noras gyventi ir kovoti. Vėl suradau tikėjimą savo ateitimi, kol... - giliai atsiduso. - Prieš pusmetį man konstatavo kiaušidžių vėžį. Labiau už viską pasaulyje norėjau kažką palikti po savęs. Kažką, kas būtų nenutrūkstama, dėl ko būtų verta dar labiau stengtis ir gyventi. O dabar.

- Juk šiais laikais tai pagydoma, - nesuvokiau, ką daugiau jai pasakyti.

- Ne, - įnirtingai  purtė galvą. Skruostu nuriedėjo skaidrus krištolas. - Mano dienos suskaičiuotos, jau per vėlu. Gyvenimas pats stumia mane iš šio pasaulio. Kai labiau už viską trokštu gyventi. Seniai žinojau, kad žemėje niekada niekam nebuvau reikalinga, bet kvailai įtikinau save siekti geriau. Ir kuo daugiau siekti, tuo skaudžiau išeiti. Viskas baigta.

Balsas nutilo. Sėdėjau įsmeigusi akis į vieną tašką. Girdėjau aplinkinių šnabždesius ir kilusį visuotinį sambrūzdį. Dangus pajuodavo, kelis kartus tamsumą perskrodė švytintis durklas. Susirinkau daiktus ir pasileidau bėgti į tamsą. Sustojau pievoj iškritus pirmiesiems lašams, užverčiau galvą į dangų ir ištiesiau rankas į šalis. Visada mėgau lietų. Jis nuplaudavo skausmą, numalšindavo liūdesį, paslėpdavo iš akių riedantį krištolą.

Lietaus lašai gėlė veidą, rūbai permirko, parkritau ant kelių ir įsikniaubiau veidu į žemę. Žinojau, kad pasaulyje kiekvienas žmogus turi fizinį antrininką. Tačiau nežinojau, ką galvoti, kai viską apie save išgirdau iš kito žmogaus lūpų. Tokio panašaus į mane...

Ten

Pasiimk mane kartu ten, kur šešėliai sklando,
Ten, kur nakties košmarai virpina akis.
Tu pasiimk mane kartu, kur tyliai gęsta ryto žvakės,
O medžiuos trankiai groja apverkta mirtis.

Tu vyk mane iš ten, kur saulė horizonte kyla,
Kur bunda naujas rytas, apdergtas laku.
Tu vyk mane iš ten, kur vėjo nukarpytos smilgos,
O paukščiai gergždžia užkimusiu balsu.

Aš sugrįžau iš ten, kur visos celės užrakintos,
Ten, kur po vieną miega klykianti mintis.
Aš sugrįžau iš ten, kur skaudžiai atlapotos viltys,
O juodos bangos skandina audromis.

Aš eisiu su tavim ten, kur supuvę griaučiai,
Ten, kur paslėptos minos juokiasi mirtim.
Ten, kur balti benamiai šoka slogų valsą.
Aš eisiu, tu tik mane paimki su savim.

Aš nusipirkau bilietą... Arba egoistinis pagalbos prašymas

Būna dienų, kai važiuoju pro šalį ir nė nepakeliu akių į dangaus mėlyje tviskančius bokštus, į languose dėmesį traukiančius vaivorykštės spalvų vitražus, į didingai, lyg gyvybę atiduoti pasiryžę sargai prie miesto vartų, duris saugančias kolonas. Tik laikrodžio rodyklei peržengus naujos valandos slenkstį ir pasigirdus pirmiesiems gaudžiančio varpo akordams, suprantu, šalia ko esu.

Būna dienų, kai tiesiog traukte traukia į tą vietą, į tuos namus, į bažnyčią. Būnu tokia pavargusi ir norisi tik išsidrėbti lovoje, tačiau kojos pačios nuneša į šventyklą.

Nesu nuolanki ir dievobaiminga tikinčioji. Laikausi įsitikinimo, kad vaikščiojimas į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, sėdėjimas pirmose gretose ir kantrus mišių bei pamokslo klausymas spoksant pro langą ir svajojant, kaip būtų beprotiškai gera išsitiesti pievoje ir žiūrėti į plaukiančius debesis, dar neatspindi tavojo tikėjimo. Ryšio su Dievu (priklausomai, kas kuo tiki) tai nesustiprina. Nereiškia, kar už šventyklos sienų tikėjimo objekto jau nebebus. Jis turi būti širdy ir bet kada galėsi jį pasiekti, pasibelsti, paprašyti išklausyti.

Dėl to, žinoma, labai nesutariu su mama. Jai nesuvokiamas mano mąstymas. Taip pat, kaip nesupranta mano nusistatymo prieš gedulą. Juk nusistovėję visuomenėje, kad mirus tėvui, gedulas nešiojamas pusę metų, mirus mamai - metai. Po tėčio mirties dėl šventos visų (mamos) ramybės išoriškai gedėjau gal mėnesį ar du. Ir man nusispjauti, ką kiti galvojo. Visa kita mąsčiau ir kalbėjau vidumi.

Taigi, ir į bažnyčią einu tik tada, kai pati noriu. Kai reikia pasisemti jėgų, dvasinės ramybės, kai verkia širdis, kai nerimsta siela. Kai blėsta viltis.

Nė viena iš mano išvardintų priežasčių nepaskatino manęs šį sekmadienį apsilankyti maldos namuose, tačiau vis tik ten ėjau. Paprašyti sau aukščiau mūsų visų, aukščiau žmonijos esančių jėgų pagalbos. Nuoširdžiai prisipažinsiu, tą darau retai, nes tikrai nenusipelniau. Daug lengviau kiekvieną kartą melsti rūpintis mano artimaisiais, nei kažko sau. Tačiau norėjau bent vieną dieną ir prieš Dievą pabūti egoiste. Surezgiau kažką. Tikėjimas paremtas naujos vilties pasėjimu tavo sieloje, širdy, mintyse. Išsakius norus, tarsi įgauni atramą, kad esi ne vienas, žmogau, įgauni tikėjimo, kad kažkas tau padės, nesvarbu, kad tik tu pats esi už save atsakingas ir kaip šturmanas vairuoji savo laivą per gyvenimo audras. Taigi, pasėjau. Išaugs? Noriu tikėti, bet nežinau...

Ir dar. Kiekvieną kartą kažko prašant sau nusišypsau, nes būtent tą akimirką prisimenu vieną anekdotą:

"Ateina diedukas į bažnyčią, susideda rankas prie krūtinės ir meldžiasi:

- Dieve, padėk man nors kartą laimėti loterijoje.

Dievas neapsikentęs jam atsako:

- O tu bent loterijos bilietą gali nusipirkti?"

Gal kam kils klausimas, kodėl šį anekdotą? Nes prieš egoistiškai prašant pagalbos, apmąstau, ar aš pati nusipirkau bilietą, kad galėčiau tikėtis pagalbos. Viskas gerai, nusipirkau :)

***

Surinkau išbarstytas žvaigždes,

Kai begėdis mėnulis užmigo

Ir pakrantėmis brėkšdamos kilo,

Plukdant klegesį ryto auksinio

Saulės kasos pažiro.

Surašiau nutylėtus žodžius,

Kur lindėjo giliai prirakinti,

Dar nespėjus žmonėms sunaikinti,

Nešant fakelus degančio ryto

Man į delną nukrito.