just

Ašmenys sminga į širdį.

Rimbas paglosto nugarą.

Skausmas pakerta kojas.

Lūpos bučiuoja žemę.

Kaip aš susipažinau su ponu Guinness

Jau ko nepadariau būdama Lietuvoje, UK, sakiau sau, būtinai išbandysiu.

Gerokai (kol kas mėnuo man jau reiškia gerokai) svetur apšilusi kojas, pradėjau pažindintis su tam tikrais veikėjais. Iš vieno nemažiau svarbaus piliečio esu girdėjusi apie labai gerbiamą draugelį Guinness, tad, pamaniau, kodėl man su juo nesusipažinus. Turiu pridurti, kad trauniojosi šis pilietis ir Lietuvoje, tik ten man nelabai leido kišenė prie jo prieiti, mat brangiai plešia, zaraza. 

O viskas prasidėjo, kai vieną gražią ir saulėtą popietę užsukau pas indusiką (čia tokios privačios indų valdomos parduotuvėlės) nusipirkti nerealiai skanaus sidro Skrumpy Jack. Lietuvoje esantys sidrai nė iš tolo neprilygsta šiam skanėstui - gėdytųsi visi tie, kurie vaidina gaminantys "sidrą". Bet ne apie tai. Nusitvėriau dvi pakuotes ir jau buvau bėganti susimokėti, bet akys užkliuvo už juodos skarbės, pavadinimu "Guinness". Čiupau ir jo pakuotė po pažastimi. 

Nepasakosiu, kaip grįžau namo, nes nieko blogo nei gero nenutiko. Bet pargrįžusi namo ilgai nelaukiau ir ištuštinau dvi skarbes tamsaus su putele alaus - va čia buvo dar vienas gėris, kurį atradau. Viskas būtų buvę super, jei ne tas šaldytuvę tūnantis ir už akių kliūnantis Skrumpy Jack. Dar pora skarbių sidro ir Dalia jau plaukia (daugelis mane pažįstančių žmonių žino, kad man nedaug reikia iki pilnos laimės). Vakare valgant šašlus (beje, sezonas atidarytas - yahoo) puskės vyras pasiūlė paragauti viskio - dar vienas skanus dalykas, ypač su kola. Bet ilgai netęsusi, vakarą užbaigiau vėlgi su sidru. Lova sukosi nerealiai, rankos metodas prie grindų suveikė.

O ryte prasidėjo "linksmybės". Prakeikiau pasaulį - galva plyšta, tualetas mano draugas. 3 puodeliai karštos mėtų arbatos (patikėkit, kai bloga ir reikia išvalyti visą skrandžio turinį, tai puikiai tinka), ilgas monologas užsirakinus WC kambarėlyje ir aš jau matau pasaulį - kol nesmigau miegoti į lovą. Viskas baigėsi tuo, kad buvau priversta keliauti į miestą, nes reikėjo nuvežti dokumentus į agentūrą... plyštančia galva.

Moralas - nemaišykit, vaikai mieli, arba, jei jau tai darot - bent laipsniškai ;)

"bosas"

Šio įrašo nebūtų, jei ne vienas ultra super duper "nerealus" veikėjas.

Viskas prasidėjo dar tada, kai aš tik atskridau į Crawley. Nespėjau reikiamai kojų apšilti, o mane jau vežė į costą (čia toks kavinių tinklas), į interviu. Tą dieną viskas baigėsi tuo, kad menedžeris R davė krūvą įvairiausių paukščių kalba (dar tada man ji taip ne tik atrodė, bet ir skambėjo) popierių, kurie, kaip vėliau sužinojau, vadinami application. Po savaitės tuos popierius nuvežėme užpildytus. Dar kartą susitikome su tuo pačiu R ir atsisveikinome. Lyg ir žadėjo paskambinti, tik nežinia kada (mat jie vienam žmogui nedaro induction'o) ir nežinia, kada susirinks reikiamas kiekis žmonių. Ok.

Po dviejų savaičių puskė pati paskambino geram draugui I (kuris, beje, ir suveikė susitikimą su R), dirbančiu toje pačioje costoje ir pasiguodė, kad jokių žinių negirdėti. Šis susirūpino, kad aš dar ten nedirbu ir puolė visokiais būdais man padėti. Turiu pridurti, kad tas costos menedžeris R, kaip vėliau supratome, per daug ir nesistengė manęs kviesti į darbą, nes mums paprašius darbo vietos, kad nereikėtų, pradžioje, bedrauti su klientais, šis suprato, kad aš visai nekalbu angliškai. (Daugiau šios klaidos su puske nebekartojame.)

Istorijos tęsinys toks, kad tasai R (jausdamas kaltę ar baisiai spiriamas geriečio I) susisiekė su tame pačiame pastate esančio burger king'o menedžeriu S (ir net abiem). Šiek tiek pasiruošiau kalbą ir išvažiavau į interviu su  S (kaip vėliau supratau, jis buvo žemesnio lygio ir ne vienintelis). Susitikimas truko gal 5min, jis mane labai noriai priėmė ir palaimino... sekančiam susitikimui su didžioju veikėju D. 

Čia smagumas ir prasideda. Pasitvirtino didžiausia bėdytė, kaip puskė ir tikėjosi, jis buvo juodukas (sako jie labai bjaurūs) ir negana to, buvo pats didžiausias šiknius. Pokalbio su juo pralaukėme 30min. Dar apie 10min mane kankino vieną išsivedęs į triukšmingą kavinukę, kur reikėjo sėdėti ausis ištempus, norint išgirsti, ką jis sako (jau nekalbu apie supratimą). Jis klausinėjo, aš iš pirmo ar antro karto daugiau ar mažiau atsakiau. Atsisveikinant net ranką malonėjo paspausti (ko atėjęs net nesiteikė padaryti). Sakė trečiadienį paskambins (o buvo sekmadienis).

"Aš čia bosas". Taip lauktą trečiadienį šokinėjom nuo menko telefono signalo. Kaip tyčia skambino visi, tik ne tas, ko labiausiai laukėme. Vakare vėl pasiguodėme draugeliui I, kad ultra super didsis bosas D, vaizduoja šikantį katiną ir net nesiteikia paskambinti (o laukiant ir nervuojantis, manau žinote, kad visokių teorijų ir istorijų prikuri - didžiausius romanus). Ir tas draugelis I šiandieną prirėmė šikantį katiną D prie sienos sakydamas, kad pastarasis nesilaiko savo pažadų.

Toliau turėtų būti kaip ir viskas gražu, lyg ir turėtume sulaukti skambučio, BET (tokie bet visada taip "pamalonina" širdį ir priverčia pakratyti žodyną ieškant tinkamų žodžių)... Tas didysis menedžeris D pasiėmė jo telefono numerį ir sakė jam paskambins. Tai kur čia nesikeiksi triaukščiais keiksmažodžiais?

(Laukite tęsinio...)