Vienas tų vakarų, kai smegenis veikia alkoholis, bet taip norisi papostringauti.
Apie bet ką, tuo pačiu apie daug ką.
Supratau vieną dalyką: nesu aš alchemikas. Aš tas kukurūzų pardavėjas, turintis svajonę ir gyvenantis savo asmeninę legendą. Man nereikia lobio, nereikia aukso, kad būčiau laiminga. Man užtenka tik tikėti...
Bet vis tiek tepu slides. Privalau. Jau turiu bilietą. Nors taip nenoriu. Buvo laikas, kai norėjau viską atiduoti, kad tik būčiau galėjusi išvažiuoti. Dabar nebeturiu nuo ko bėgti, nebent nuo savęs.
Tikriausiai gerai tai, kad išsikėliau sau tikslą. Ne materialų (tai mane pražudytų). Tiesiog, susikūriau sau projektą, kurį privalėsiu per metus įgyvendinti. Draugė padovanojo priemones tam tikslui: storą užrašų knygą. Dar reikia fotoaparato. Ir būsiu pasiruošusi. Va, šio dalyko aš labai laukiu.
Eilinė kvaila sapalionė. Labanakt :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą