sekmadienis, vasario 26, 2012

Per traukinio bėgius



Ar gali taip būti, kad vienas žmogus visada priverčia tave šypsotis? Na, ne tiesiogiai priverčia. Savaime tai vyksta susitikus. Tiesiog, norisi šypsotis. Žmogus, kuris, lyg spragtelėjus pirštais, bet kada sugeba nuvyti neigiamas emocijas, kuris visada išklauso, kuris visada žino, ką atsakyti ir paguodžia. Žmogus, kuris keičia tavo požiūrį į tam tikrus seniai nusistovėjusius dalykus, šalia kurio norisi būti geresnei. Žmogus, kuris lyg dailininkas su margiausia palete tapo pasaulį ryškesnėmis spalvomis.

Ką gali reikšti, kai vienas žmogus kas akimirką šmėsteli tavo galvoje? Kai jauti, lyg mažais žingsneliais eitum plonu ežero ledu, ir žinai, kad arba eilinį kartą įkrisi į ledinį vandenį, arba prieisi sausumą. Kai pati to nesuvokdama jauti, kad amžino įšalo žemė tirpsta, ir niekaip nesugebi to sustabdyti. O galbūt net ir nenori stabdyti.

Tik baisu truputį...

pirmadienis, vasario 20, 2012

Pavogti pavasarį [dublis]

Tikriausiai jau esu kažkada užsiminusi, kad noriu pavogti pavasarį.
Bet aš jį taip beprotiškai dievinu. Patinka ankstyvą pavasario popietę sėdėti parke ant suoliuko, kaitintis prieš saulę ir užsimerkus klausytis paukščių čiulbesio. Patinka liesti besiskleidžinčius pumpurus. Patinka užuosti pražįstančias gėles. O čia pavasaris labai ankstyvas...
Tik nepakeliu skausmo, kurį atneša kiekvienas pavasaris. Kai širdis netelpa krūtinėje ir neturi su kuo tuo pasidalinti. Bet gal šįkart bus viskas kitaip? To taip pat kiekvienais metais tikiuosi. Iš naujo...