Tolerancija

Visai neseniai stovėjau stotelėje ir laukiau savo autobuso. Belaukdama, kaip ir visada, stebėjau praeinančiuosius, nepiktybiškai, tiesiog patinka stebėti kitataučių ir kitų kultūrų elgesio ypatumus bei juos analizuoti. Kol įsispoksojau į vieno žmogelio prie galvos prilipdytą kepuraitę. Ne, jis ne babajus (taip čia vadinami visi, kurie atvyko iš pietų Azijos, ir kurie be jokios pagarbos šalia esančiam užkudakuos "babajiškai", o jau nekalbu apie tai, kad leistų tau praeiti parduotuvėje - brausis per galvas, sprausis į menkiausią tarpą), taip pat ir ne šventasis, kurie nešioja tas tokias violetines kepuraites. Šis žmogelis paprasčiausiai žydas. Nežinau, kodėl, bet tuo metu prisiminiau skaičiuotę iš vaikystės: "Lipo žydas kopečiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką". Rodos, visai nekalta skaičiuotė, bet įsigilinus, supranti, kad jau maži vaikai yra mokomi rasinės netolerancijos. O iš tiesų, kuo tie žmonės kalti, kad jie yra tie, kas yra? Paskui visuomenė stebisi mūsų "neišauklėtu" jaunimu, kurie pasiima tą pagaliuką, ir įvykdo įvairiausius rasistinius išpuolius prieš kitataučius.

O vis tik..

Nesigailiu nieko. Tai mane labiausiai žudo.
Žodžių, kurie, galbūt, tik netyčia išsprūdo.
Minčių, kurios taip ir mirė neišsakytos.

Kaip dažnai žmonės skaudina vieni kitus net nekreipdami į tai dėmesio. Kaip dažnai po tokių, kad ir menkų įdrėskimų, tampama žiauria kale, norinčia kuo skaudžiau įgelti ne tik kaltininkui, bet ir visai lyčiai.
Kažkur labai labai giliai buvo pradėję judėti ledai. Kažkur labai labai giliai vos pastebimai įskilo kiautas. Kažkur kažkas buvo pradėjęs tyliai tyliai tiksėti. Kaip kolibrio sparneliai. Kaip menkutis vilties lašelis. Klydau. Potvynio nebuvo. Sąstingio niekas neišjudins. Amžino įšalo žemė išliko.
Dėl to taip siaubingai šalta.

Širdies neskaudės

Gali būti, kad kažkam atrodau šalta. Gali būti, kad kažkam atrodau pikta. Gali būti, kad kažkas mane tiesiog laiko kale. 

Bet supratau vieną, kad man tikrai nė velnio nerūpi, ką apie mane galvoja man nereikšmingi žmonės. Būdama čia, išmokau kaip niekad nekreipti dėmesio į pašalinius. O Jis man reikšmingas? Deja, bet... Ne. Kaip gali būti reikšmingas, kaip gali būti svarbus tas, kuriam esi visai nesvarbi? Kuris toliau savo nosies nemato nieko, kuris rūpinasi tik pats savimi? Dėl to nebepasitikiu niekuo. Neprisirišu prie nieko. Esu kaip katinas: darau, ką noriu, einu, kur noriu ir kada noriu. 

Nes tik taip nejaučiu skausmo krūtinėje. 

information can not be deleted.

Kaip pamiršti tai, kas buvo taip gera? Kaip pamiršti tai, kas buvo taip gražu? Nors tik kelias minutes. Kaip ištrinti iš atminties viską, kas kelia ilgesį? Ir, svarbiausia, kaip ištrinti iš atminties žmogų, su kuriuo buvo gera? Nors tik kelias akimirkas...

Iš naujo

Ar tai reiškia, kad dabar moku už kažkada padarytus klaidingus sprendimus? Ar tai reiškia, kad pasaulis man keršija už tai, kad kažkada norėjau dėmesio ir bandžiau neleistinai jį išsikovoti? Ar dėl to dabar žmonės žaidžia su manimi?

Žinau, kad dariau blogai.

Nežinau. Dabar jau nieko nebežinau. Visada stengiausi nesigailėti dėl savo žodžių ar veiksmų - geriau nuo to nebus, vis tiek tai jau praeitis. O savigrauža tik dar labiau žlugdo.
Kaip ir dabar. Nesigailiu dėl to, kad bandžiau. Ir juo labiau nesigaliu to, kad mečiau viską. Gaila tik to, kad ir vėl nepavyko. Bet ne viskas priklauso vien tik nuo manęs.

Liūdėsys daug greičiau praeina, nei užgyja plyšys krūtinėje.  Ir man dabar tik lengvas liūdesiukas.

Lašelis

Gal per anksti? Bet tikiu.

Gal per mažai? Bet žinau.
Širdį užšaldžius lede
Atverstą knygą rašau.

Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip gerai. Dar niekada nebuvau tokia laiminga. Lyg ir nėra pagrindo, bet tuo pačiu jo labai daug. Pagrindo, kurį renku iš mažyčių trupinėlių ir kuris suteikia tą laimę. Nežinau, ką darau, nežinau, kur veliuosi, ir juo labiau nežinau, kur visa ši situacija mane nuves, bet, koks skirtumas. Juk gyveni tik vieną kartą.

Tad tebūnie, pasiduodu avantiūrai.

Kaip visada...

Kartojasi įprasta situacija:

keli nuoširdūs žvilgsniai,

keli nekalti apsikabinimai.

Užtenka kelių šypsnių ar juoką keliančių pokalbių, kad suprastum, jog tas žmogus tau reiškia šiek tiek daugiau nei paprastą draugą.

Po to seka dvejonės. 

Svarstymai, nepasitikėjimas savimi ir realios situacijos suvokimas.

Žinai, kai jau kartą esi nusvilusi sparnus, bijai ir dar kartą tai patirti. Ar vėl verta bandyti, kai beveik esi tikra atsakymu? Dėl to nesinori gadinti esamų santykių.

Labai skanus Obuolių pyragas

Noriu pasigirti, kad atradau naują obuolių pyrago receptą. 

Laurų sau neprisiimu, nes nežinau, gal toks receptas jau sklando žmonėse ar kokioje literatūroje, tačiau aš jo nemačiau ir dariau viską ''kaip pakliuvo".

O viskas prasidėjo nuo to, kai man jau gyvenant čia, Anglijoje, pusseserė prasitarė, kad turi obuolienės ir niekas jos nevalgo. Sėdėjau sėdėjau, mąsčiau mąsčiau, kur būtų galima ją naudingai realizuoti, ir sumąsčiau, kad išeitų visai neblogas obuolių pyragas.

Visam šitam reikalui reikės:

• 4-5 kiaušinių;
• miltų
• sviesto arba margarino (maždaug apie 200-250g)
• obuolienės
• 2-3 šviežių obuolių
• cinamono
• cukraus

1. Paimkite didelį indą, kuriame galėtumėte maišyti tešlą.

2. Atskirti baltymus nuo trynių. Į trynius sutarkuoti sviestą, įpilti miltų (aš visada kiekį žiūriu pagal tešlos kietumą. O čia tešla turi būti kieta). Visą šitą masę gerai išminkyti.

3. Indą, kuriame kepsit pyragą, iškloti kepimo popieriumi ir paskirstyti tešlą maždaug 0,5cm storio sluoksniu. Panašiai kaip čia: 

4. Jei obuolienė labai skysta, pabandykit ją per sietelį nuvarvinti. Į obuolienę įtarkuokit šviežius obuolius, jei reikia (pagal skonį) įberkit cukraus ir cinamono.

5. Pašaukit į ~ 200 C įkaitintą orkaitę maždaug pusvalandžiui (gali būti ir ilgiau, priklausomai nuo orkaitės tipo ir tešlos storio). Kepdami karts nuo karto patikrinkite ar nesvyla.

6. Tuo pačiu metu išplakite kiaušinio baltymus su cukrumi (aš naudojau valgomą šaukštą cukraus vienam baltymui). Ir bebaigiant kepti (kai pyrago pagrindas bus beveik iškepęs) užpilkyte plakinį ant pyrago:

7. Ir dar maždaug 10-15 min pašaukite į orkaitę.

8. Pabaigoje jūsų lauks skanus kąsnelis:

Skanaus :)

Kaip gerai, kad Tu nesupranti

Yra dalykų, kurie turi tarpusavio ryšį. Kurie asocijuojasi su vienu ar kitu gyvenimo epizodu, kurie visada kažką primena. Vieni kelią šypseną, tuo tarpu kiti skaudžiai gelia. Tai neišvengiama.

Viena daina.

Ji visada man primena Tave. Kai veždavai mane namo ir prašydavau ją perjungti, bet tu vis tiek sukdavai dainą iš naujo ir iš naujo. Prisimenu, pirmą kartą įjungiant, tu klausei manęs, ar man patinka šis atlikėjas. Išties patinka.

Viena vieta.

Ji visada man primena Tave. Todėl, kad pirmoji tavo foto, kurią pamačiau, buvo būtent iš ten. Visada prisimenu tave ten nuvažiavusi.

Kur Tu dabar esi? Kuriam pasaulio pakrašty? Ir ką veiki?

Žinau, kad bandai susivokti savyje. Aš žinau, kodėl, ir stengiuosi tave suprasti. Nes, priešingai nei tu, aš galiu tai ištverti. Bet aš neleisiu tau pabėgti. Prisimeni, aš tau pažadėjau? Dar nesumąsčiau būdo, kaip tą padarysiu, bet neleisiu. Jei reikės, kalbėsime labai rimtai, jei reikės...

Bet... Žinai, ne Tu turėtum bėgti... ne Tu.

Kai nežinai ką pasakyti

Retai atrandu laiko prisėsti ir pasipasakoti sau. Per daug būnu pavargusi, tingiu kaboti prie kompo, nes randu įdomesnių užsiėmimų, o ir laiko tam lieka ne per daugiausiai.
Myliu pavasarį čia. Myliu vasarą čia. Keista, nes jau apsipratau. Sakiau, kad man čia patinka? Myliu savo darbą - kuo niekada nebūčiau patikėjusi, kad atrasiu tokį. Negaliu būti liūdna, nes tada visi klausinėja, kur pamečiau savo šypseną. Kas dieną išmokstu ir atrandu kažką naują.

I like it. I like here.

Aš turiu sparnus

Pavasaris. 

Kuriame pasaulio krašte bebūčiau, ką bedaryčiau, jis vis tiek ateina. Plieskia taip galingai, bloškia taip, kad vos gali įkvėpti. Nematai nieko ir kartu viską. Bet tuo pačiu metu džiaugiesi, nes seniai tokio pavasario neturėjai. Seniai nežiūrėjai į saulę, seniai taip gaiviai ir giliai nekvėpavai...

Čia ne kalendorinis atgimimas. Čai emocinis pavasaris, kurio tiek metų nekenčiau, kuris tiek metų skaudino, kuris visada skandino mane melancholijoje. Bet tik ne šis, bet tik ne čia ir tik ne dabar. Šis kitoks. Jis alsuoja naujai. Aš jaučiu ir, priešingai, nei kada nors anksčiau, aš gyvenu nauju oro gūsiu. Nes tik tai, tik čia ir tik dabar privertė mane suprasti, kad vis dar galiu jausti. Aš galiu skristi. Aš laiminga.

"Tavo akys blizga." - išgirdau visai neseniai iš savo pusseserės. Iki tol nesuvokiau ir tikriausiai pati dar neleidau sau apie kažką galvoti, kažkuo žavėtis, kažko tikėtis. Bet, jei kiti pastebėjo, vis tik kažkas pasikeitė manyje. Tiesa, nesitikiu nieko, lieku skeptikė, bet vis tiek, po velnių, taip, aš jaučiu kažką. Kažką, kas priverčia su noriai eiti, tiksliau, skubėti į darbą, kažką, kas priverčia visada ir bet kurioje situacijoje nuoširdžiai šypsotis, kažką, kas priverčia giliau įkvėpti.

Aš laiminga, kad ir kokia situacija bebūtų. Aš laiminga, tegu tai tik vienpusis dalykas. Bet po velnių, aš laiminga ir niekas iš manęs to neatims:) 

just

Ašmenys sminga į širdį.

Rimbas paglosto nugarą.

Skausmas pakerta kojas.

Lūpos bučiuoja žemę.

Kaip aš susipažinau su ponu Guinness

Jau ko nepadariau būdama Lietuvoje, UK, sakiau sau, būtinai išbandysiu.

Gerokai (kol kas mėnuo man jau reiškia gerokai) svetur apšilusi kojas, pradėjau pažindintis su tam tikrais veikėjais. Iš vieno nemažiau svarbaus piliečio esu girdėjusi apie labai gerbiamą draugelį Guinness, tad, pamaniau, kodėl man su juo nesusipažinus. Turiu pridurti, kad trauniojosi šis pilietis ir Lietuvoje, tik ten man nelabai leido kišenė prie jo prieiti, mat brangiai plešia, zaraza. 

O viskas prasidėjo, kai vieną gražią ir saulėtą popietę užsukau pas indusiką (čia tokios privačios indų valdomos parduotuvėlės) nusipirkti nerealiai skanaus sidro Skrumpy Jack. Lietuvoje esantys sidrai nė iš tolo neprilygsta šiam skanėstui - gėdytųsi visi tie, kurie vaidina gaminantys "sidrą". Bet ne apie tai. Nusitvėriau dvi pakuotes ir jau buvau bėganti susimokėti, bet akys užkliuvo už juodos skarbės, pavadinimu "Guinness". Čiupau ir jo pakuotė po pažastimi. 

Nepasakosiu, kaip grįžau namo, nes nieko blogo nei gero nenutiko. Bet pargrįžusi namo ilgai nelaukiau ir ištuštinau dvi skarbes tamsaus su putele alaus - va čia buvo dar vienas gėris, kurį atradau. Viskas būtų buvę super, jei ne tas šaldytuvę tūnantis ir už akių kliūnantis Skrumpy Jack. Dar pora skarbių sidro ir Dalia jau plaukia (daugelis mane pažįstančių žmonių žino, kad man nedaug reikia iki pilnos laimės). Vakare valgant šašlus (beje, sezonas atidarytas - yahoo) puskės vyras pasiūlė paragauti viskio - dar vienas skanus dalykas, ypač su kola. Bet ilgai netęsusi, vakarą užbaigiau vėlgi su sidru. Lova sukosi nerealiai, rankos metodas prie grindų suveikė.

O ryte prasidėjo "linksmybės". Prakeikiau pasaulį - galva plyšta, tualetas mano draugas. 3 puodeliai karštos mėtų arbatos (patikėkit, kai bloga ir reikia išvalyti visą skrandžio turinį, tai puikiai tinka), ilgas monologas užsirakinus WC kambarėlyje ir aš jau matau pasaulį - kol nesmigau miegoti į lovą. Viskas baigėsi tuo, kad buvau priversta keliauti į miestą, nes reikėjo nuvežti dokumentus į agentūrą... plyštančia galva.

Moralas - nemaišykit, vaikai mieli, arba, jei jau tai darot - bent laipsniškai ;)

"bosas"

Šio įrašo nebūtų, jei ne vienas ultra super duper "nerealus" veikėjas.

Viskas prasidėjo dar tada, kai aš tik atskridau į Crawley. Nespėjau reikiamai kojų apšilti, o mane jau vežė į costą (čia toks kavinių tinklas), į interviu. Tą dieną viskas baigėsi tuo, kad menedžeris R davė krūvą įvairiausių paukščių kalba (dar tada man ji taip ne tik atrodė, bet ir skambėjo) popierių, kurie, kaip vėliau sužinojau, vadinami application. Po savaitės tuos popierius nuvežėme užpildytus. Dar kartą susitikome su tuo pačiu R ir atsisveikinome. Lyg ir žadėjo paskambinti, tik nežinia kada (mat jie vienam žmogui nedaro induction'o) ir nežinia, kada susirinks reikiamas kiekis žmonių. Ok.

Po dviejų savaičių puskė pati paskambino geram draugui I (kuris, beje, ir suveikė susitikimą su R), dirbančiu toje pačioje costoje ir pasiguodė, kad jokių žinių negirdėti. Šis susirūpino, kad aš dar ten nedirbu ir puolė visokiais būdais man padėti. Turiu pridurti, kad tas costos menedžeris R, kaip vėliau supratome, per daug ir nesistengė manęs kviesti į darbą, nes mums paprašius darbo vietos, kad nereikėtų, pradžioje, bedrauti su klientais, šis suprato, kad aš visai nekalbu angliškai. (Daugiau šios klaidos su puske nebekartojame.)

Istorijos tęsinys toks, kad tasai R (jausdamas kaltę ar baisiai spiriamas geriečio I) susisiekė su tame pačiame pastate esančio burger king'o menedžeriu S (ir net abiem). Šiek tiek pasiruošiau kalbą ir išvažiavau į interviu su  S (kaip vėliau supratau, jis buvo žemesnio lygio ir ne vienintelis). Susitikimas truko gal 5min, jis mane labai noriai priėmė ir palaimino... sekančiam susitikimui su didžioju veikėju D. 

Čia smagumas ir prasideda. Pasitvirtino didžiausia bėdytė, kaip puskė ir tikėjosi, jis buvo juodukas (sako jie labai bjaurūs) ir negana to, buvo pats didžiausias šiknius. Pokalbio su juo pralaukėme 30min. Dar apie 10min mane kankino vieną išsivedęs į triukšmingą kavinukę, kur reikėjo sėdėti ausis ištempus, norint išgirsti, ką jis sako (jau nekalbu apie supratimą). Jis klausinėjo, aš iš pirmo ar antro karto daugiau ar mažiau atsakiau. Atsisveikinant net ranką malonėjo paspausti (ko atėjęs net nesiteikė padaryti). Sakė trečiadienį paskambins (o buvo sekmadienis).

"Aš čia bosas". Taip lauktą trečiadienį šokinėjom nuo menko telefono signalo. Kaip tyčia skambino visi, tik ne tas, ko labiausiai laukėme. Vakare vėl pasiguodėme draugeliui I, kad ultra super didsis bosas D, vaizduoja šikantį katiną ir net nesiteikia paskambinti (o laukiant ir nervuojantis, manau žinote, kad visokių teorijų ir istorijų prikuri - didžiausius romanus). Ir tas draugelis I šiandieną prirėmė šikantį katiną D prie sienos sakydamas, kad pastarasis nesilaiko savo pažadų.

Toliau turėtų būti kaip ir viskas gražu, lyg ir turėtume sulaukti skambučio, BET (tokie bet visada taip "pamalonina" širdį ir priverčia pakratyti žodyną ieškant tinkamų žodžių)... Tas didysis menedžeris D pasiėmė jo telefono numerį ir sakė jam paskambins. Tai kur čia nesikeiksi triaukščiais keiksmažodžiais?

(Laukite tęsinio...)

3

Trys savaitės. Kol kas tai tapo savotiški mini "jubiliejai", parodantys, kiek laiko praleidau Crawley. Dar savaitė ir skaičiavimas prasidės mėnesiais. Daugoka, kai beveik nieko neveiki. Bet visai mažai, kai suvoki, kad čia jautiesi kaip namie ir net nenori grįžti atgal. Kai akimirką pamąstai, kad tas laikas pralėkė taip greitai, kad atrodo jau visą amžinybę čia esi.

Tik kad kas nors dar kokį darbelį pametėtų, būtų beveik tobula. Nes laikas bėga, piniginė su santaupomis pamažu plonėja. Bet neprarandu vilties. Ne taip kaip viena persona, su kuria dabar gyvenu. Šis ne tik pats nedirba, bet ir kitiems burba, kad nesusirasiu (mat čia jo tokie bajeriai, kaip ir nuolatinis bambėjimas išvertus pilvą priešais tv ekraną bei savo nuomonės primetimas kitiems). Bet neverta gadinti nuotaikos neigiamomis emocijomis apie energetinius vampyrus.

Smagu jausti laisvę.

Goodbye LT, hello UK !!!

Pradėti krauti lagaminai, lengvas nerimas ir juoda nežinia. 

Atsisijojau daiktus, nusodinau mintis ir ramiai, beveik ramiai, prisėdu paskutiniam trumpam įrašui iš LT. Kaip keista. Kai sumąsčiau išvažiuoti, buvo dar rugsėjis ir atrodė viskas taip toli, o dabar - jau rytoj keliu sparnus į nežinią. Nežinomybė. Būtent tai manęs ten laukia, ir apart stogo virš galvos nieko daugiau neturiu. Bet, gal taip ir geriau. Bus šiek tiek daugiau laiko adaptuotis, pramokti kalbėti ir apsiprasti su aplinka.

Pasiilgsiu savo krašto, pasiilgsiu brangių žmonių, draugų ir pamėgtų vietų. Tačiau mielai visų lauksiu atvykstant į svečius.

Bye;)

I'm fine

Paskutinė mano darbo diena. 

Visi, kas mane gerai pažįsta, žino, kad nekenčiu visko, kad dirbtina, suvaidinta ir kas dar vadinama lindimu šiknon. Taip pat ir viso to oficialumo bei sveikinimo iš reikalo "nes taip reikia". 

O viskas vyksta taip: pasklinda elektroninis laiškas, ima barškėti piniginėje metaliukas, užsiregistruoji pas laiško adresatą. Taip supranti, kad sekančią dieną vyks kažkas "svarbaus". Ne kitaip ir būna. Žiūrėk, paskambina, kad laikas, masė žmonių susirenka rateliu,  kas nors iš viršesnių kažką pasako, visi palinkčioja galvomis kaip žaisliniai automobiliniai šunyčiai, kvailai pasišypso ir visas skyrius, tiksliau departamentas (o tai kur kas didesnės reikšmės vienetas, nei skyrius), nuvilnija pliaukšinčiais delniukais. Aišku, tasai, kuriam būna dedikuotas visas šis dėmesys, iš anksto pasirūpina vaišėmis (torčiuku, kavyte) ir nuteikia tokį nekaltą snukutį "nustebinot mane, nesitikėjau ir kažkas pan". Tiesa, pamiršau paminėti, kad po tos pliaukšinčių delniukų krušos, visi dar puola bučiuotis, glėbesčiuotis, žodžiu, saviraiška individualiam ir "nuoširdžiam" pasveikinimui.

Sakiau, kad to darbe labiausiai nemėgau? Tad, tikėdamasi išvengti šios absurdiškos scenos ir tuo pačiu nustebindama savo kolegas, o stebinti žmones aš labai mėgstu, gerąja prasme, žinoma, savo atsisveikinimo torčiuką nunešiau vakar. Aplenkiant viešumą ir tą visą oficialumą, patyliukais pastačiau virtuvėlėje, parašiau šalia raštelį su tikrai geranorišku palinkėjimu skanaus kąsnio prie kavos ir ramiai atsisėdau į savo darbo vietą. 

Tikėjausi, kad vakar ir bus mano paskutinioji diena, susitvarkiau visus dokumentus, susirinkau parašus ir t.t. Būtų lyg ir pabaiga, bet vadovei labai reikėjo mane dar šiandien pamatyti. Supratau, kam turiu ruoštis.
 Nekenčiu dovanų, kai žinau, kad jas gausiu. Nemėgstu jų nei per gimtadienius, nei po egle per Kalėdas. Nekenčiu visko, kas daroma iš reikalo.

Taigi, jau rašiau, kaip vyksta visas procesas. Neišvengiau šiandieną jo, bet padėkos kalbos taip pat specialiai neruošiau. Taigi, visi susirinko, vadovė "bla bla bla" kažką pakalbėjo, keli juokeliai, marios bučinių. Baigta.

Dar bekraunant dovaną į rankinę, pajaučiau, kad gavau knygą (ji buvo paslėpta dovanų popieriuje). Knygas aš myliu. Šį faktą ten beveik visi žinojo. 

Minėjau, kad man patinka būti nustebintai? Gavau ir to didelę didelę dozę, kai grįžusi namo atsiverčiau knygos viršelį ir pamačiusi vidinėje pusėje marguojančius kolegų linkėjimus. Buvo miela ir tuo pačiu liūdna. Vis tik smagus tas mano buvęs skyrius ir an tikrai nesinorėjo iš ten išeiti.

18...

Žvilgsnis per petį arba mano 2010-ieji iš arčiau

Cha, šis įrašas turėjo būti kiek anksčiau. O gal jam kaip tik dabar atėjo pats laikas išvysti dienos šviesą. Dauguma skuba apžvelgti metus jiems besibaigiant, tarytum po dvylikos jau būtų nevalia galvoti apie praeitį. Aš visada mėgau tampyti likimą už ūsų.

Kažkada mąsčiau, kad šie dešimtieji metai nebuvo tokie turiningi, kaip dar ankstesni, tačiau ir juose netrūko savotiškų "pasiekimų". 

• Mečiau magistrantūrą (ir šią minutę tuo velniškai džiaugiuosi).
• Pradėjau "kalti" pinigus.
• 129480 - tiek sukaliau jūsų, mieli LT piliečiai, kvailų "AČIŪ" kortelių. 
• Perskaičiau vos 8 knygas... mažoka, bet kaip niekad daug jų nusipirkau.
• Dalyvavau giminės susitikime.
• Rengiu reikšmingą posūkį, kuriam dar prieš šventes nusipirkau bilietą.

Čia pagrindiniai ir reikšmingiausi įvykiai. O kiek dar neištesėtų pažadų, kuriuos sau išsikėliau praeitą sausį. Dabar jų kone padvigubėjo. Nors ne, šį kartą visiškai nieko nežadėjau. Buvo pirmas metų sutikimas, kai laikiau rankoje šampano taurę ir visiškai apie nieką negalvojau: jokių pažadų, jokių tikslų, jokių norų, tik šį akimirka. Buvo gera. Gal dėl to ir prigėriau to šampano labai dAug.

O kaip dar smagu buvo, kai vakar visą dieną snigo...

 Pabaigai pacituosiu vieną tokį žmogelį: "Tikiuosi, kad jūsų metai buvo prastesni nei mano ir tikiuosi, kad ateinantys mano metai bus geresni nei jūsų. Linkiu sau gerų naujų draugų, stipresnių ryšių su gerais senaisiais, sveikatos pakelt daug alaus ir sėkmingos karjeros. Jums linkiu to paties, tik ne tiek daug ir ne taip nuoširdžiai."

Su Naujais!