"Ir kas per velns ta meilė yr, kad širdį bado kap su peilia..."- dainavo dažnam lietuviui gerai žinomas veikėjas Žvagulis. Ir jis labai taikliai uždavė šį klausimą. Į kurį, atsakymo niekas tikriausiai dar neišrado. Ir neišras.
Keista, kiek per metus gali visko įvykti. Koks trumpas laiko tarpas, kai kažko nespėji padaryti, nespėji pasakyti, nespėji sužiūrėti. Ir koks žvėriškai ilgas atrodo, kai pradedi skaičiuoti dienomis, savaitėmis, mėnesiais.
Mintys padrikos.
Kaip ir mano pačios gyvenimas šiuo metu.
Keista. Kai atrodytų turi viską, apie ką tiek metų galvojai, ko tiek laiko troškai, kai buvai beprarandanti viltį atrasti artimą žmogų. Kai pradedi skraidyti padebesiais, kai norisi šaukti iš laimės... Gražus burbulas subliūkšta. Nukrenta rožiniai akiniai. Susidūri su į realybę. Kuri gelia. Kurioje lygiai taip pat skauda, kaip ir prieš tai. Gal net labiau.
Kaip stipriai žmogus sugeba įtakoti kito gyvenimą, mintis, nuotaikas.
Esu viena iš tų keistų žmonių, kurie vaikšto paplaukę ir mintyse kuria atskirą pasaulį, atskirą gyvenimą, lyg kokį filmą. Kuriame pati būnu pagrindinė heroja. Kažkada vienoje tokių "istorijų" kūriau scenarijų, kurį dabar išgyvenu. Bandydavau įsivaizduoti, kaip elgčiausi identiškoje situacijoje, kurioje kaip tik esu.
Likimo ironija. Lyg būčiaiu kažkokiu būdu pritraukusi šią situaciją.
Skauda. Ir gal net daug labiau, nei skaudėjo, kai buvau viena.
