Meluojam.
Kiekviename žingsnyje meluojam.
Mes meluojame patys sau. Užsidedame tobulą kaukę, pasislepiame tvirtame chitino skafandre. Kad niekas mūsų neįskaudintų, kad neatvertų senų žaizdų. Mes tobulai apsimetinėjame prieš kitus, kad mums niekas nesvarbu, kad nesigailime nieko buvusio, kad ir vieni esame laimingi, kad ir vieniems mums gerai...
Šypsena nedingsta nuo veido, o kandus sarkazmas tampa nuolatiniu palydovu. Esame iš tų, kurie kenčia tyliai, kurie niekada neparodo savo skausmo, nes kažkas gali pasinaudoti silpnumo akimirka.
Ir tik įžengus į namus, užrakinus duris, užgesinus visas šviesas ir apkabinus pagalvę, tobula kaukė sudūžta. Ji suyra tam, kad ryte kaip feniksas iš pelenų naujai atgimtų ir vėl galėtų užsitraukti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą