sekmadienis, kovo 21, 2010

Iš naujo

Prabėgo dar vienas savaitgalis, per kurį nieko doro nenuveikiau. Iš tiesų, koks čia savaitgalis, kai šeštadienį visą dieną teko prasėdėti darbe, o šįryt, po šešių dienų darbo savaitės, iš lovos tesugebėjau išsiropšti, kai jau reikėjo valgyti pietus. Gal taip tik geriau - sutaupiau maisto. 

 Prabudusi supratau vieną dalyką - nemėgstu kovo mėnesio. Tirpstantis sniegas, ūkanotas dangus, pliaupiantis lietus ir telkšančios purvo balos tikrai nepakelia nuotaikos. Tačiau prie visų šių dalykų įsibėgėjo gimtadienių maratonas, kuris tęsis iki pat liepos mėnesio. Vien kovą mano kalendoriuje žybsi 13 apibrauktų dienų. 6-iems perku dovanas (bankrotas mano vargšei pustuštei piniginei), porą visai pamiršau pasveikinti (todėl ir subraukiau savo kalendorių), o dar porą kartų atsibudau po dienos.

Šiltėjantys orai įpūtė į mano smegeninę šiokių tokių redagavimo idėjų. Visą pusmetį kūrinys ramiai gulėjo prie lovos ir tik šiandien pradėjau jį taisyti. Džiaugiuosi, kad ankščiau ir nebandžiau, nes būtent dabar atradau norimą pradžią.


Įžanga

Už lango bauginamai stūgavo vėjas. Dideli lietaus lašai triukšmingai barbeno į stogą, o medžių šakos nepaliaujamai šaižė lango stiklą. Židinyje pamažu kūrenosi malkos, mesdamos svetainėje tįstančius šešėlius. Atsiklaupusi priešais židinį, sėdėjo penkiametė mergaitė ir, tai išsprogdindama, tai primerkdama savo apvalias  juodas lyg angliukai akis, žaidė su besiplaikstančiais ugnies liežuviais. Blyški porceliano spalvos oda skaisčiai spindėjo prietemoje, o pečius siekiantys tankūs banguoti juodi plaukai kruopščiai slėpė jau pradėjusias smailėti mažylės ausis.
Mergaitė lėtai ištiesė rankutę delnu į stiklą, staigiu judesiu sugniaužė kumštuką, ir, vėl atlenkus pirštus, saujoje suspindo žirnio dydžio ugnies kamuoliukas. Jos rausvos plonos lūpytės išlenkė plačią šypseną, o akys dar labiau sužibo. Ji džiaugėsi savo mažais laimėjimais. Per kelis mėnesius slaptos praktikos, mažylė išmoko ištraukti iš židinio liepsnų ugninį kamuoliuką, o šiandien tikėjosi atrasti būdų, kaip jį skraidinti. Tačiau savo nusivylimui buvo priversta baigti slaptus žaidimus, nes išgirdo laiptais besileidžiančią mamą.
- Tau jau laikas į lovą, mažoji panele, - mama pakėlė vaiką ant rankų ir nunešė į mergaitės kambarį.
- Mamyte, tėtis ateis man pasekti pasaką? - susirūpinusiu laibu balseliu paklausė mergytė, kai mama bebaiginėjo šukuoti jos plaukus.
- Šįvakar aš tau papasakosiu vieną istoriją. Gerai? - mažylė linktelėjo galvą ir smalsiai sužiūro. - Tuomet patogiai įsitaisyk ir klausykis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą