Kartais, ne kartais, pakankamai dažnai pati savęs nesuprantu. Tai ko norėt, kad kiti mane suprastų.
Kiekviena kūno ląstelė plešia mane į savo pusę, o begaliniai norai netelpa galvoje.
Norisi pasidalinti į tūkstančius dalių, kad kiekvienam manęs užtektų, ir tuo pačiu įlįsti į tvirtą chitino kiautą, kad niekas neperplėštų.
Ir vis dažniau kaip senučiukė močiutė atsigręžiu į praeitį, sakydama: kaip greitai bėga laikas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą