Paskutinė mano darbo diena.
Visi, kas mane gerai pažįsta, žino, kad nekenčiu visko, kad dirbtina, suvaidinta ir kas dar vadinama lindimu šiknon. Taip pat ir viso to oficialumo bei sveikinimo iš reikalo "nes taip reikia".
O viskas vyksta taip: pasklinda elektroninis laiškas, ima barškėti piniginėje metaliukas, užsiregistruoji pas laiško adresatą. Taip supranti, kad sekančią dieną vyks kažkas "svarbaus". Ne kitaip ir būna. Žiūrėk, paskambina, kad laikas, masė žmonių susirenka rateliu, kas nors iš viršesnių kažką pasako, visi palinkčioja galvomis kaip žaisliniai automobiliniai šunyčiai, kvailai pasišypso ir visas skyrius, tiksliau departamentas (o tai kur kas didesnės reikšmės vienetas, nei skyrius), nuvilnija pliaukšinčiais delniukais. Aišku, tasai, kuriam būna dedikuotas visas šis dėmesys, iš anksto pasirūpina vaišėmis (torčiuku, kavyte) ir nuteikia tokį nekaltą snukutį "nustebinot mane, nesitikėjau ir kažkas pan". Tiesa, pamiršau paminėti, kad po tos pliaukšinčių delniukų krušos, visi dar puola bučiuotis, glėbesčiuotis, žodžiu, saviraiška individualiam ir "nuoširdžiam" pasveikinimui.
Sakiau, kad to darbe labiausiai nemėgau? Tad, tikėdamasi išvengti šios absurdiškos scenos ir tuo pačiu nustebindama savo kolegas, o stebinti žmones aš labai mėgstu, gerąja prasme, žinoma, savo atsisveikinimo torčiuką nunešiau vakar. Aplenkiant viešumą ir tą visą oficialumą, patyliukais pastačiau virtuvėlėje, parašiau šalia raštelį su tikrai geranorišku palinkėjimu skanaus kąsnio prie kavos ir ramiai atsisėdau į savo darbo vietą.
Tikėjausi, kad vakar ir bus mano paskutinioji diena, susitvarkiau visus dokumentus, susirinkau parašus ir t.t. Būtų lyg ir pabaiga, bet vadovei labai reikėjo mane dar šiandien pamatyti. Supratau, kam turiu ruoštis.
Nekenčiu dovanų, kai žinau, kad jas gausiu. Nemėgstu jų nei per gimtadienius, nei po egle per Kalėdas. Nekenčiu visko, kas daroma iš reikalo.
Taigi, jau rašiau, kaip vyksta visas procesas. Neišvengiau šiandieną jo, bet padėkos kalbos taip pat specialiai neruošiau. Taigi, visi susirinko, vadovė "bla bla bla" kažką pakalbėjo, keli juokeliai, marios bučinių. Baigta.
Dar bekraunant dovaną į rankinę, pajaučiau, kad gavau knygą (ji buvo paslėpta dovanų popieriuje). Knygas aš myliu. Šį faktą ten beveik visi žinojo.
Minėjau, kad man patinka būti nustebintai? Gavau ir to didelę didelę dozę, kai grįžusi namo atsiverčiau knygos viršelį ir pamačiusi vidinėje pusėje marguojančius kolegų linkėjimus. Buvo miela ir tuo pačiu liūdna. Vis tik smagus tas mano buvęs skyrius ir an tikrai nesinorėjo iš ten išeiti.
18...
