O vis tik..

Nesigailiu nieko. Tai mane labiausiai žudo.
Žodžių, kurie, galbūt, tik netyčia išsprūdo.
Minčių, kurios taip ir mirė neišsakytos.

Kaip dažnai žmonės skaudina vieni kitus net nekreipdami į tai dėmesio. Kaip dažnai po tokių, kad ir menkų įdrėskimų, tampama žiauria kale, norinčia kuo skaudžiau įgelti ne tik kaltininkui, bet ir visai lyčiai.
Kažkur labai labai giliai buvo pradėję judėti ledai. Kažkur labai labai giliai vos pastebimai įskilo kiautas. Kažkur kažkas buvo pradėjęs tyliai tyliai tiksėti. Kaip kolibrio sparneliai. Kaip menkutis vilties lašelis. Klydau. Potvynio nebuvo. Sąstingio niekas neišjudins. Amžino įšalo žemė išliko.
Dėl to taip siaubingai šalta.