Ar jums kada nors yra tekę kalbėti su mirusiais?
Ar kada nors buvo kilęs toks noras, gal "poreikis"?..
Šiandien - lygiai du metai, kai nebėra tėčio.
Stovėjau viena prie jo kapo, stebėjau degančias žvakutes ir bandžiau mintyse suregzti bent kažkokį sakinį. Gerklės negraužė ašarų gniutulas, nebuvo nei labai liūdna, nei džiugu. Tvyrojo ramybė. Seniai susitaikiau su faktu, kad taip visiems geriau. Tačiau protas negalėjo nieko gražaus pasakyti.
Greičiausiai dėl to, kad dar nesugebėjau jam atleisti už viską. O atleisti, manau, yra už ką. Bet nevalia kaltinti mirusio žmogaus. Nekaltinu. Tik bandau mintyse, kaip Word'o programoje, pakoreguoti nemalonius praeities įvykius, epizodus ir išgyvenimus. Nenoriu visiškai ištrinti, nes tai dalis mano gyvenimo, tačiau noriu pasilikti tik menkas malonias akimirkas su juo.
Tikiu, ateis diena, kai suregsiu nuoširdų monologą, bet ne šiandien... ir ne rytoj...
Viskam savas laikas, kaip kažkas pasakė. Tikiu, kad kada nors tikrai suregsi tą monologą. Ir tikiu, kad jis bus išgirstas, nes esu viena tų naivių žmonių, kuri tiki, jog artimieji nuo mūsų nepasitraukia.
AtsakytiPanaikintiProtingos mintys ir visiškai ne naivios:)
AtsakytiPanaikintiAčiū.