Jau seniai bandau negraužti savęs dėl visų klaidų, pasakytų žodžių, atliktų/neatliktų darbų. Juk vis tiek laiko neatsuksi atgal ir nieko nebepakeisi, tačiau iš visko gali pasimokyti, kad ateityje vėl netektų dėl to paties grūzintis. Sekasi, sakyčiau, neblogai, kol aplinkiniai nepradeda už mane bijoti labiau, nei aš pati. Stengiuosi išlikti rami. Tada atrodau pikta... Bet aš tik kiekvieną sekundę sau tyliai mąstau...
Net ir dabar. Išmokiau savo smegenų pusrutulius dvigubai galvoti: vienas čia rašo, kitas toliau kuria visokius planus ir ieško geriausios išeities iš esamos situacijos. Kokia ji? Ogi su kelias tonas sveriančia kuprine pakibau virš bedugnės ant plyštančio lyno. Apsisukti ir grįžti atgal nebegaliu. Į priekį keliauti jau pavėlavau, nes saugiau nespėsiu pereiti. O lynas su kiekviena diena įplyšta vis labiau ir vis daugiau. Ir jis tikrai nutrūks, o aš krisiu žemyn paskui jį:] Bet aš laiminga. Aš laukiu šio kritimo, o belaukdama iš anksto bandau išsirinkti baltą/juodą/mėlyną/žalią/raudoną batutą. Kad, atėjus kritimo dienai, neprisitvočiau į grindinį, o atsispyrusi užšokčiau jau ant kito lyno, kuris padėtų atsikratyti tos slegiančios kuprinės. :]
Jei krenti, įsivaizduok, jog skrendi ir tau velniškai gera. Tada išnyks ir bedugnė, ir kritimo jausmas, ir krintantis šalia lynas taps baltu ereliu. (: Žmogaus pasaulyje nėra bedugnių, yra tik negilios duobės, grumstai, už kurių kliūvame, tačiau tuojau pat atsistojame, nes lygaus kelio daugiau nei grumstų ar įskilimų. (: Me is with you.
AtsakytiPanaikintiJei nėra bedugnių, tada ten buvo duobė, gili, labai gili duobė:)
AtsakytiPanaikintiAčiū, hug :]