Message

Kažkada labai seniai girdėjau istoriją. Sutrumpintai ji skamba maždaug taip: Kažkurioje Lietuvos dalyje gyveno mergina. Su tėvais nesutarė, draugų nedaug turėjo. Kai jai būdavo liūdna, nesisekdavo ar tiesiog apimdavo neigiamos emocijos, paimdavo švarų baltą lapą, rašiklį ir išliedavo ten visas savo mintis, tuometinę savijautą, pyktį, gal nusivylimą. Lapą įdėdavo į voką. Užklijuodavo pašto ženklą. Atsivertusi abonentinę telefonų knygą, pasirinkdavo adresą ir juo išsiųsdavo savo "laišką". Tiesa, savo gyvenamosios vietos ji niekada neišduoda. Jai to nereikėjo. Jai buvo svarbu tik tai, kad kas nors perskaitys, kad kažkas ją išklausys.

 Tema: Susvetimėjimas

"Nežinau, kodėl rašau šį laišką. Net nežinau, ar galima tai pavadinti laišku. Galbūt tai daugiau vienišo žmogaus monologas, apeliacija į elgesį, skundas pasauliui, ideologinis mąstymas, ieškojimas tikslo, vertybių nagrinėjimas, bandymas pažadinti kitus iš sąstingio, noras prikelti pasaulį, tikslas priversti susimąstyti. Taip pat nežinau, ar šis skundas bus perskaitytas iki galo, bet vis tiek noriu jį parašyti ir ne mažiau noriu išsiųsti. Kad būtų ramiau, kad bent kiek palengvėtų, kad daugiau nebekiltų dvejonių. Nes jau per sunku tylėti, jau pavargau prieš visus apsimetinėti, nebenoriu bijoti susipykti...

Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips. Visi aplinkui tokie egoistai. Ir tai taip liūdina. Blogiau, skaudina. Pikta, kad net patys artimiausi žmonės tave prisimena tik tada, kai jiems reikia naudos iš tavęs. Ir tai skaudina. Labai skaudina. Aš noriu nuoširdumo, atvirumo, domėjimosi tavimi, pokalbio. Man nereikia apsimetinėjimo, nekenčiu bendravimo „iš reikalo“: Kaip sekasi? – Gerai. – Kas gero? – Nieko." Nekenčiu, kai „pokalbis“ vyksta barškinant klaviatūrą, vairuojant automobilį ar galų gale ką nors skaitant. Suprantu, vieną kartą, antrą, bet ne nuolatos. Kai savaitę ar daugiau nebendravus, išjungi telefoną vos po poros minučių... Kodėl tolstam vieni nuo kitų? O gal čia tik aš viena tai pastebiu?

Mes tampam tokie svetimi. Mes nebeturime laiko pakalbėti, nuoširdžiai pakalbėti. Esam paskendę savo darbuose, savo bėdose, kad neduok, Dieve, kitas nepasipasakotų.

Jau seniai mano draugu virto baltas popieriaus lapas. Jis turi patį didžiausią pliusą, nei kuris nors žmogus pasaulyje, - jis visada besąlygiškai tave išklausys. Dėl šios savybės, jis lyg ir būtų tobulas. Lyg ir... Bet mes juk žinom, kad tobulų nebūna. Didžiausias jo minusas – popierius nepatars, nepaguos, neapkabins... Jau seniai išmokau slėpti jausmus. Seniai apsipratau (tik apsipratau, nes niekada nepriprasiu) su šaltumu ir jau kuris laikas bandžiau keistis. Bandžiau elgtis su kitais taip, kaip noriu, kad su manimi elgtųsi. Bandžiau elgtis su kitais taip, kaip elgiamasi su manimi. Nežinau, ar kas pastebėjo. Tačiau tik vieno žmogaus pastangų nepakanka. O gal tik man vienai to reikia?

Aš žinau, kad po to, kai bus perskaitytas, jeigu bus perskaitytas, šis laiškas, sulauksiu skambučio. Aš ne to siekiu, neišsireikalauti jo, neskambinkit. Aš noriu šiek tiek įnešti dvejonių į nusistovėjusį pasaulį. Noriu priversti susimąstyti: ar mes gerai darom, ar pastebime savo elgesį?

O gal tik man vienai taip atrodo?"

 Post Scriptum

Laiškas surado adresatą. Jis buvo išsiųstas. Keista, gal tai sutapimas (jais labai menkai tikiu), bet po to, adresato elgesys išties pasikeitė.