Gana seniai, jau gal kokius metus naudoju šią frazę. Skelbdavau ją, kai savaitgaliais išvažiuodavau namo, į kaimą, kur išties, apart televizijos ir mobilaus telefono, nėra jokio kito ryšio su pasauliu. Parašydavau Skype, Facebook'e, kad manęs tikrai nėra, kad mano kontaktų sąrašuose esantys žmonės nesivargintų rašydami bei nesinervintų laukdami neįmanomo atsakymo. Iki šiol tai buvo tik sausas, tiesiogiai suprantamas posakis. Ir man pačiai tik tiek jis tereiškė.
Kol prieš kelias dienas, taip pat ilsėdamasi kaime ir vaikštinėdama kieme, supratau daug gilesnę potekstę. Ne materialią. Dvasinę. Jausmų atžvilgiu.
Niekada anksčiau taip nenorėjau grįžti namo, kaip paskutiniaisiais metais. Pavargstu nuo miesto. Pavargstu nuo triukšmo. Pavargstu nuo surūgusių ir nepatenkintų žmonių veidų. Pavargstu nuo neteisybės, melo, apgavysčių, sukčiavimų, nuo kvailų įstatymų kūrimo, nuo suknisto egoizmo ir vieni kitų auklėjimo. O ten, žmogau, atsigauni. Įkvepi tyro oro. Pamiršti triukšmą. Užmiršti neteisingus įstatymus. Pabėgi nuo žmonių. Tarsi atsiduri kitame pasaulyje. Kur saulė šiltesnė ir ryškesnė. Kur dangus žydresnis. Kur žolė žalesnė.
Kaip nerealiai gera ryte prabusti ne nuo žadintuvo, o nuo melodingo pavasarinių paukščių čiulbėjimo. Kaip gražiai pilnaties šviesoje atrodo ant stulpo porelė kleketuojančių gandrų. O kai vakarais griežia žiogai...
Aš kiek kitaip matau pasaulį.
Pirmiausia, ką atlieku, vos tik grįžtu namo, apeinu visą kiemą, sodą, gėlyną. Ištyrinėju, kas išdygo, kas pražydo. Kokie pupmurai prasiskleidė, koks vabalas išlindo iš slėptuvės. Ir kiek daug gandrai pasistūmėjo sukdami lizdą. Pastarasis dalykas labiausiai mane džiugina. Galėčiau valandų valandas stebėti.
Kviečiu visus į tą nepaprastą kampelį, civilizacijos pakrašty. :)
Aha.. O man, gyvenančiai miestelyje, kitaip atrodo. Mane traukia energija ir greitu ritmu pulsuojantis miestas. Bet yra geras posakis, apibūdinantis ir tavo, ir mano jausmą - gerai ten, kur mūsų nėra. Rimtai, atrodo, jog sugrįžus namo po kažkiek laiko ten nebuvimo, kad saulė šviečia ryškiau, kad viskas yra pasikeitę, miela širdžiai. Ir atvirkščiai. Žodžiu, pasiilgstame to, ko ilgai nematome. :)
AtsakytiPanaikintiMhm:)
AtsakytiPanaikintiIr man pakanka tų poros savaitgalinių dienų ten pabūti. Bet neužtenka. Tačiau vis tiek atsigaunu ir sekmadieniais jau veržiuosi grįžti į miestą. Negalėčiau gyventi tik ten arba ten. Man reikia ir vieno ir kito:))
Išties, kai nuvažiuoju pas močiutę į kaimą, ypač vasarą, taipogi tą pajuntu. Atrodo galėtum sau tiesiog taip gyventi, ramiai, be didesnių rūpesčių, karjeros (ar bent kažko panašaus į tai) siekimo, gyvenimo planavimo ir t.t. bet nežinau...man toks gyvenimas - be jokio tikslo - atrodo beprasmis, tiesiog egzistavimas, nes juk norisi ir pažinti pasaulį, ir galbūt kur nukeliaut, ko įgyvendinimui reikia lėšų, o čia vėl viskas nuo pradžių :)) be to mane, kaip ir Miglę, labai traukia ta miesto energija, ypač senamiestis saulėtą dieną :)
AtsakytiPanaikintiech, kai pagalvoji, kaip būtų gera tiesiog gyventi, dirbti, kažko siekti, jei nebūtų neteisybės ir blogio pasauly...
Kaime nuolatos gyventi negalėčiau niekaip. Neištverčiau. Uždusčiau. Ten tik savaitgaliais ar savaitei paatostogauti norisi:) Neįsivaizduoju, kaip mano sesė iškeitė miestą į kaimą...
AtsakytiPanaikintiJudrios gatvės, automobiliai ir miesto tempas reikalingas:)) Nes neįsivaizduoju savęs kitur..
Bet, Juste, juk negali būti vien gerai. Reikia lašo (ir ne tiek, kiek dabar visko yra) blogio, kad pajustum tikrąją gėrio kainą:)