"Made in Maxima"

Iki skausmo užuodžiu kepamų bulkų kvapą. Juntamą tik du kartus metuose, šv, Kūčių ir šv. Velykų išvakarėse. Nuo mažumės, jis įaugęs manajame kraujyje. Bet gaila, kad kasmet vis labiau sklaidosi ir vis mažiau jo išlieka.. To tyro, mielėmis ir duonkepe krosnimi atsiduodančių, mamos šviežiai iškeptų bulkų kvapo. 

Didžausias šv. Velykų džiaugsmas man būdavo ir liko kiaušinių marginimas. Kiek tik galiu prisiminti, šis procesas visada prasidėdavo nuo aplakstyto kiemo, ieškant vos prasikalusių pirmųjų žolės lapelių, stiebelių. Pradžioje skinti eidavau su sese, vėliau ir pati, neapsiribojant vien kiemo teritorija, apibėgdavau dižiausius plotus, kol atrasdavau tinkamą lapelį, ir rūpestingai sudėjusi į stiklainį, parsinešdavau namo. Klijuojant prie kiaušinių žolės lapus, kruopas, panardinant juos po vieną svogūno lūkštų pataluose ir kruopščiai surišant plonytėje kojinėje, įsibegėdavo dažymo procesas, kol galiausiai panardindavom į dažytą vandenį ir virdavom. O koks džiaugsmas apimdavo išpakuojant išvirtą kiaušinį!

Kalbu būtuoju laiku. Taip, nes šiais metais, tiek Kalėdų, tiek Velykų šventės privertė permąstyti didžiąją dalį vertybių, brangių akimirkų, privertė mane palyginti, kaip jausdavausi švenčių laukimo ir ruošimosi joms metu prieš 10-15 metų ir dabar. Rasti skirtumai nutvilkė iki pat sielos gelmių. 

Visus apmąstymus, net ir šį mano įrašą, įtakojo ir tai, kad prieš kelias dienas prekybos centre atradau jau nudažytų velykinių margučių. Giliai viduje žinojau, kad tai neišvengiama, kad prekybininkai visada ieškojo ir ieškos naudos nepaisydami moralės, kad jie visas iki tol buvusias nuostabias šventes menkina bei trypia, ir kasmet vis daugiau ir daugiau. Kaip ir Kaziuko mugė su pigiais "lietuvių" amatininkų dirbiniais, kurių kilmė ne kas kita, kaip "Made in China".

Turiu tris sūnėnus. 

Prieš porą metų mama manęs klausė: "Ką daryti, kad tiems vaikams šventės būtų kažkuo ypatingesnė diena, nei eilinis savaitgalis, ar kad apie šventes galvotų ne kaip apie dovanas po eglute ar šokoladinius kiškius ir kiaušinius krūmuose? Kaip sužadinti jų ne materialinį, o dvasinį laukimą?"

Neįsivaizdavau, ką jai atsakyti. Nežinau ir dabar.

Tačiau, ar aš kvaila, kad man rūpi išsaugoti brangius prisiminimus ir šiltas tradicijas? Nenoriu atiduoti Savo ir Savo artimųjų švenčių prekybos tinklams. Nenoriu nė kruopelytės paleisti užmarštin. Noriu tikėti, kad tie vaikai išmoks branginti dvasines švenčių vertybes. Ir tos šventės nebus "Made in Maxima".