Toks buvo mano pirmas tokio pobūdžio kūrinukas, t.y. ne eiliuotas, nes iki tol rašiau tik rimuodama. Nė nežinau, kiek jam metų. Tuo metu dar nesistengiau parašyti kažko įspūdingo. Tiesiog norėjau popieriuje užfiksuoti tikrus išgyvenimus. Taip! Tai iš tiesų vyko mano gyvenime. Tačiau ne viskas. Dalis epizodų šiuose lapuose yra tikra, dalis išgalvota (kaip ir vardai, išskyrus mano). Bet spręskite patys, kur yra kas:]
Hmmm... ką čia dabar protingo pasakyt ;D Su tuo namo satymu labai vaikiškai atrodė, visgi jau dieli, studijuoja :P Įdomu, kaip jie sugeba susitikt, tai ant kalno, tai dar kažkur nežinodami. Bet visgi mielas tekstukas ;)
AtsakytiPanaikintiO aš nepritariu Linai. :)
AtsakytiPanaikintiPirmakursis studentas jau nėra suaugęs keturiasdešimtmetis. Žmonės dar ir ne taip pasielgia, norėdami prisimint vaikystę. :)
Man tekstas labai patiko, ypač, kad jis - paremtas tikrais įvykiais. Ir tie stebuklingi susitikimai dažnai pasitaiko ir gyvenime. Visgi egzistuoja likimas. Aš tą žinau. :)
Lina -> Ot, pirmam kurse jau suaugęs žmogus:D Dėl pilnametystės netampi suaugęs. Tai protinė būsena, kurios neįtakoja skaičiukai pase. Ir kartais, kad ir kiek tau bebūtų metų, reikia pabūti vaiku. Juk, palyginus su visu amželiu, tu tik varganą laiko dalį, tik kelius metelius džiaugiesi nerūpestingumu. O aš ir dabar nesijaučiu suaugusi - su mielu noru eičiau sniego karą žaisti:D
AtsakytiPanaikintiMigle -> vaikas viduje visad turi slypėti, kad netaptum nuoboda ir niurzga:D
Ech, bet ne viskas, kas čia aprašyta, vyko iš tikrųjų. O gaila...:) Likimas per daug slidus dalykas ir nebežinau, ar aš juo tikiu:/
Man labai patiko. Priminė tuos senus kūrinėlius, kuriuos pasigriebdavau iš mamos vaikystės bibliotekos;] o tai, kad bent dalis viso to, vyko iš tikrųjų, dar geriau nuteikia:}
AtsakytiPanaikintiDėkoju:]
AtsakytiPanaikinti