Ar gali taip būti, kad vienas žmogus visada priverčia tave šypsotis? Na, ne tiesiogiai priverčia. Savaime tai vyksta susitikus. Tiesiog, norisi šypsotis. Žmogus, kuris, lyg spragtelėjus pirštais, bet kada sugeba nuvyti neigiamas emocijas, kuris visada išklauso, kuris visada žino, ką atsakyti ir paguodžia. Žmogus, kuris keičia tavo požiūrį į tam tikrus seniai nusistovėjusius dalykus, šalia kurio norisi būti geresnei. Žmogus, kuris lyg dailininkas su margiausia palete tapo pasaulį ryškesnėmis spalvomis.
Ką gali reikšti, kai vienas žmogus kas akimirką šmėsteli tavo galvoje? Kai jauti, lyg mažais žingsneliais eitum plonu ežero ledu, ir žinai, kad arba eilinį kartą įkrisi į ledinį vandenį, arba prieisi sausumą. Kai pati to nesuvokdama jauti, kad amžino įšalo žemė tirpsta, ir niekaip nesugebi to sustabdyti. O galbūt net ir nenori stabdyti.
Tik baisu truputį...
Tik baisu truputį...
Reikia nebijoti įkristi į tą ledinį vandenį, pagalvoti, kad tai juk ne pasaulio pabaiga būtų, jei taip ir atsitiktų, truputį sušaltum ir viskas;)bet po truputį taip ir užsigrūdintum ir sekantį kartą jau būtų netaip šalta...
AtsakytiPanaikintiKad ko gero sunkiai besustabdomas kylantis lėktuvas:) Vienaip ar kitaip, kažkas įvyks.
Panaikinti