Vieneri metai. Metai nuo to, kai susikrovusi lagaminus įžengiau į Karmėlavos oro uostą. Metai nuo to, kai drebančiomis kojomis ir neramia širdimi painiais Gatwick'o oro uosto koridoriais žengiau į visišką nežinią. Tuo metu man, nemokančiai kalbėti, bijančiai, besigūžiančiai nuo visų nepažįstamų ir abejingų žmonių, nuo svetimo ir dar nepažinto pasaulio, darėsi bloga. Pykino tą pačią minutę, norėjosi apsisukti ir grįžti. Tačiau kelio atgal nebebuvo. Grįžti nebuvo leista. Ir kelionė atgal reikštų tik vieną - pasidaviau. O juk visada buvau kovotoja.
Pirmieji mano kaip emigrantės metai.
O jie buvo įsimintini. Per tuos metus patyriau tiek daug, kiek iki tol nebuvau patyrusi. Pagaliau suaugau. Dar labiau, nei buvau iki tol. Suaugau emociškai, fiziškai. Pamilau mane supančią aplinką. Išmokau kalbėti. Tapau drąsesnė. Pamilau žmones. Įsileidau jausmus. Priėmiau rodomą dėmesį. Pradėjau bendrauti su tokia žmonių grupe, su kuria Lietuvoje nerasdavau bendros kalbos. Susiradau naujų draugų. Pradėjau linksmintis. Pradėjau džiaugtis gyvenimu. Ir bene svarbiausia - pamilau save.
Smagu skaityti:)Išvykusi iš Lietuvos lygiai taip jaučiuosi, gal ne visur taip yra, bet man negalioja ši taisyklė, kad visur gerai, bet namie geriausia:)Kiek daug išmoksti, ko čia niekad nebūtum išmokęs, įpatingai bendravimas, žmonės, jei atvirai, tai man visur gerai, tik ne Lietuvoj:))
AtsakytiPanaikintiDžiaugiuosi su tavimi :-)
AtsakytiPanaikinti/Brolis/
Oho, geras įrašas :) Privertė nors akimirką susimąstyti apie gyvenimą kitur.. O, kaip aš sakau, mintis, kuri verčia nors akimirką susimąstyti, jau yra verta dėmesio.:)
AtsakytiPanaikintiAčiū:)
AtsakytiPanaikintiHei, broliuk, ir tu čia užklysti - džiugu ;)