penktadienis, gegužės 06, 2011

Aš turiu sparnus


Pavasaris. 

Kuriame pasaulio krašte bebūčiau, ką bedaryčiau, jis vis tiek ateina. Plieskia taip galingai, bloškia taip, kad vos gali įkvėpti. Nematai nieko ir kartu viską. Bet tuo pačiu metu džiaugiesi, nes seniai tokio pavasario neturėjai. Seniai nežiūrėjai į saulę, seniai taip gaiviai ir giliai nekvėpavai...

Čia ne kalendorinis atgimimas. Čai emocinis pavasaris, kurio tiek metų nekenčiau, kuris tiek metų skaudino, kuris visada skandino mane melancholijoje. Bet tik ne šis, bet tik ne čia ir tik ne dabar. Šis kitoks. Jis alsuoja naujai. Aš jaučiu ir, priešingai, nei kada nors anksčiau, aš gyvenu nauju oro gūsiu. Nes tik tai, tik čia ir tik dabar privertė mane suprasti, kad vis dar galiu jausti. Aš galiu skristi. Aš laiminga.

"Tavo akys blizga." - išgirdau visai neseniai iš savo pusseserės. Iki tol nesuvokiau ir tikriausiai pati dar neleidau sau apie kažką galvoti, kažkuo žavėtis, kažko tikėtis. Bet, jei kiti pastebėjo, vis tik kažkas pasikeitė manyje. Tiesa, nesitikiu nieko, lieku skeptikė, bet vis tiek, po velnių, taip, aš jaučiu kažką. Kažką, kas priverčia su noriai eiti, tiksliau, skubėti į darbą, kažką, kas priverčia visada ir bet kurioje situacijoje nuoširdžiai šypsotis, kažką, kas priverčia giliau įkvėpti.

Aš laiminga, kad ir kokia situacija bebūtų. Aš laiminga, tegu tai tik vienpusis dalykas. Bet po velnių, aš laiminga ir niekas iš manęs to neatims:) 

3 komentarai: