Kai labiau už viską trokšti gyventi

 2/3 tiesos, 1/3 melo.

Vieną gražaus savaitgalio dieną susimečiau į kuprinę nuo nešiojimo aptriušusį sąsiuvinį su automatiniu pieštuku ir išsigrūdau į Sereikiškių parką gaudyti paklydėlių Mūzų. Kitaip sakant, semtis kūrybinio įkvėpimo. Nenustebau, neradusi nė vieno laisvo suolelio, mintyse plūdausi, kad nepaėmiau dekio, tad tarp vaikais apsikrovusių šeimų ir neseniai susimetusių jauniklių įsimylėjėlių porų teko ieškoti tinkamiausios vietos priglausti sėdimąją.

Bingo! Ant ilgaamžių ir daug regėjusių medžių šešėliais neužkloto suolelio sėdėjo smulkutė išblyškusi mergina. Užmerkusi akis, ji deginosi saulėkaitoje. Godžiai gėrė į save auksinius spindulius, kartkartėmis giliai ir skausmingai atsidusdama, lyg nebyliai verktų.. be ašarų.

Priėjus arčiau, mane nusmelkė nerimas. Gal nuo galvos iki kojų ją gaubiantys juodi rūbai man kėlė lengvą baimę, nors, toli gražu, ji nebuvo panaši į gote ar emo stiliaus atstovę, galbūt baiminausi to, kad ji buvo albinosė ir tas juodai baltas kontrastas priminė anapilin iškeliavusius žmones.

- Ar galiu prie Jūsų prisėsti? - nedrąsiai pasiteiravau, bet mergina sėdėjo tarytum suakmenėjusi. Akių vokai nė nesujudėjo.

Nei leidimo, nei prieštaravimo nesulaukiau. Atsisėdau. Pastačiau prie šono jau beveik išskidusį McDonald'o ledų kokteilį, išsitraukiau iš kuprinės sąsiuvinį su pieštuku ir giliai įkvėpiau.

- Kodėl giltinė pas žmogų atkeliauja tada, kai jis dar nėra pasiruošęs išeiti? - prislopęs balselis suvirpino mano ausies būgnelius ir nė nespėjus suvokti sklindančių žodžių prasmės, jie nurimo galvoje lyg lengvai raibuliuojantis vanduo.

- Atsiprašau? - netikėtai išsprūdo.

- Kodėl gyvenimas lyg kokia antrarūše atmata stengiasi atsikratyti žmogumi, kai šis labiau už viską pasaulyje trokšta gyventi? - mergina pakartojo klausimą ir aš kvailai įsispitrijau į nepažįstamąją, kaip į kuoktelėjusią.

- Ar aš turėčiau atsakyti?

- Ne.

- Ar nori, kad atsakyčiau?

- Ne.

Hamletiškasis egzistencializmo klausimas, pritaikytas dvidešimt pirmajam amžiui, ir šalti trumpi atkirčiai pažadino manyje smalsumą. Žvelgiau į ją, kai ji vangiai be žodžių atsisuko ir atsimerkė. Akys buvo tuščios, be vilties, be gyvybės, stiklinės. Jose mačiau savo nuostabos iškreiptą veidą, koks tik gali būti netikėtai sutikus savo antrininką.

- Didžiąją dalį vaikystės prisimenu lyg košmarą, - lėtai bėrė žodžius. - Tėvas daug gėrė. Nesibaigiančios daugiadienės ramybės nesuteikė. Priešingai, kaskart būdavo tik blogiau. Gyvenau kaime, kur vieni kitus pažinojo kaip nuluptus. Gal dėl to mama bijojo skyrybų, nors ne kartą jos to prašiau. Maldavau. Negirdėjo. Užsisklendžiau svajonių pasauly ir mažai su kuo kalbėjau. Šypsotis taip neišmokau dėl akivaizdžių fizinių savo trūkumų. Nekenčiau to taip pat, kaip ir savo gyvenimo. Keikiau visus, norėjau prasmegti. Rytais bijodavau vakaro, vakarais nelaukdavau ryto. Į priekį vedė tik kvaila seniai girdėta frazė: "Kenčiantiems dangus". Dabar suprantu ką ji reiškė...

Mergina vos girdimai prunkštelėjo, o gal aš tą garsą supainiojau su vėju. Tačiau ji nutilo. Vėl saulei užmerkė akis ir meditavo. Praslinko minutė. Antra. 

- Prieš kelis metus gydytojai man nustatė išsėtinę sklerozę. Ji nepagydoma. Susitaikiau su faktu, tik mama labiau bijo, nei aš pati. Išmokau šypsotis. Gimė noras gyventi ir kovoti. Vėl suradau tikėjimą savo ateitimi, kol... - giliai atsiduso. - Prieš pusmetį man konstatavo kiaušidžių vėžį. Labiau už viską pasaulyje norėjau kažką palikti po savęs. Kažką, kas būtų nenutrūkstama, dėl ko būtų verta dar labiau stengtis ir gyventi. O dabar.

- Juk šiais laikais tai pagydoma, - nesuvokiau, ką daugiau jai pasakyti.

- Ne, - įnirtingai  purtė galvą. Skruostu nuriedėjo skaidrus krištolas. - Mano dienos suskaičiuotos, jau per vėlu. Gyvenimas pats stumia mane iš šio pasaulio. Kai labiau už viską trokštu gyventi. Seniai žinojau, kad žemėje niekada niekam nebuvau reikalinga, bet kvailai įtikinau save siekti geriau. Ir kuo daugiau siekti, tuo skaudžiau išeiti. Viskas baigta.

Balsas nutilo. Sėdėjau įsmeigusi akis į vieną tašką. Girdėjau aplinkinių šnabždesius ir kilusį visuotinį sambrūzdį. Dangus pajuodavo, kelis kartus tamsumą perskrodė švytintis durklas. Susirinkau daiktus ir pasileidau bėgti į tamsą. Sustojau pievoj iškritus pirmiesiems lašams, užverčiau galvą į dangų ir ištiesiau rankas į šalis. Visada mėgau lietų. Jis nuplaudavo skausmą, numalšindavo liūdesį, paslėpdavo iš akių riedantį krištolą.

Lietaus lašai gėlė veidą, rūbai permirko, parkritau ant kelių ir įsikniaubiau veidu į žemę. Žinojau, kad pasaulyje kiekvienas žmogus turi fizinį antrininką. Tačiau nežinojau, ką galvoti, kai viską apie save išgirdau iš kito žmogaus lūpų. Tokio panašaus į mane...