Būna dienų, kai važiuoju pro šalį ir nė nepakeliu akių į dangaus mėlyje tviskančius bokštus, į languose dėmesį traukiančius vaivorykštės spalvų vitražus, į didingai, lyg gyvybę atiduoti pasiryžę sargai prie miesto vartų, duris saugančias kolonas. Tik laikrodžio rodyklei peržengus naujos valandos slenkstį ir pasigirdus pirmiesiems gaudžiančio varpo akordams, suprantu, šalia ko esu.
Būna dienų, kai tiesiog traukte traukia į tą vietą, į tuos namus, į bažnyčią. Būnu tokia pavargusi ir norisi tik išsidrėbti lovoje, tačiau kojos pačios nuneša į šventyklą.
Nesu nuolanki ir dievobaiminga tikinčioji. Laikausi įsitikinimo, kad vaikščiojimas į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, sėdėjimas pirmose gretose ir kantrus mišių bei pamokslo klausymas spoksant pro langą ir svajojant, kaip būtų beprotiškai gera išsitiesti pievoje ir žiūrėti į plaukiančius debesis, dar neatspindi tavojo tikėjimo. Ryšio su Dievu (priklausomai, kas kuo tiki) tai nesustiprina. Nereiškia, kar už šventyklos sienų tikėjimo objekto jau nebebus. Jis turi būti širdy ir bet kada galėsi jį pasiekti, pasibelsti, paprašyti išklausyti.
Dėl to, žinoma, labai nesutariu su mama. Jai nesuvokiamas mano mąstymas. Taip pat, kaip nesupranta mano nusistatymo prieš gedulą. Juk nusistovėję visuomenėje, kad mirus tėvui, gedulas nešiojamas pusę metų, mirus mamai - metai. Po tėčio mirties dėl šventos visų (mamos) ramybės išoriškai gedėjau gal mėnesį ar du. Ir man nusispjauti, ką kiti galvojo. Visa kita mąsčiau ir kalbėjau vidumi.
Taigi, ir į bažnyčią einu tik tada, kai pati noriu. Kai reikia pasisemti jėgų, dvasinės ramybės, kai verkia širdis, kai nerimsta siela. Kai blėsta viltis.
Nė viena iš mano išvardintų priežasčių nepaskatino manęs šį sekmadienį apsilankyti maldos namuose, tačiau vis tik ten ėjau. Paprašyti sau aukščiau mūsų visų, aukščiau žmonijos esančių jėgų pagalbos. Nuoširdžiai prisipažinsiu, tą darau retai, nes tikrai nenusipelniau. Daug lengviau kiekvieną kartą melsti rūpintis mano artimaisiais, nei kažko sau. Tačiau norėjau bent vieną dieną ir prieš Dievą pabūti egoiste. Surezgiau kažką. Tikėjimas paremtas naujos vilties pasėjimu tavo sieloje, širdy, mintyse. Išsakius norus, tarsi įgauni atramą, kad esi ne vienas, žmogau, įgauni tikėjimo, kad kažkas tau padės, nesvarbu, kad tik tu pats esi už save atsakingas ir kaip šturmanas vairuoji savo laivą per gyvenimo audras. Taigi, pasėjau. Išaugs? Noriu tikėti, bet nežinau...
Ir dar. Kiekvieną kartą kažko prašant sau nusišypsau, nes būtent tą akimirką prisimenu vieną anekdotą:
"Ateina diedukas į bažnyčią, susideda rankas prie krūtinės ir meldžiasi:
- Dieve, padėk man nors kartą laimėti loterijoje.
Dievas neapsikentęs jam atsako:
- O tu bent loterijos bilietą gali nusipirkti?"
Gal kam kils klausimas, kodėl šį anekdotą? Nes prieš egoistiškai prašant pagalbos, apmąstau, ar aš pati nusipirkau bilietą, kad galėčiau tikėtis pagalbos. Viskas gerai, nusipirkau :)
Heh. Niekada bažnyčioj neteko prašyti dievo nieko. Na, nebent tais vaikystės laikais, kai dar juo tikėjau, nes tą tikėjimą įskiepijo bandos jausmas. O dabar man bažnyčia tik architektūros paminklas. Nieko ten nuėjus nejaučiu. (:
AtsakytiPanaikintiBet sėkmės. Galbūt norai išsipildys.
Gal ir juokingai nuskambės, bet aš pastaruoju metu (na tik ne pastarąjį mėnesį) taip ir vaikščiojau į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, klausiau pamokslo :) tačiau šios mišios kaip tik skirtos jaunimui, tad jų ir pobūdis būna kitoks, giedojimas kitoks, nes gieda jauni žmonės ir ne taip, kaip paprastai babelės susirenka pavirkaut, o džiaugsmingai ir jaunatviškai. O ir kunigas pakankamai jaunas, įtaigus, todėl pamokslai pasiekia širdį. Todėl su mielu noru kviečiu tave kada prisijungti prie manęs, na kai bus poreikis :)
AtsakytiPanaikintiMigle-> cha, o aš visada (dažniausiai) ėjau prieš bandą. Jei visa klasė dievino "Žalgirį", aš palaikydavau "LRytą" :D Mama norėjo mane leisti pirmajai komunijai su kitais klasiokais, o aš nenorėjau su jais:) Ir galiausiai pavėlavom tais metais į pulką. Nesakau, kad tikiu būtent į Dievą. Bet egzistuoja mums nepavaldžios ir už mus stipresnės jėgos. Jas pripažįstu:)
AtsakytiPanaikintiJuste-> esu girdėjusi apie jaunimo mišias, tik vis neatrandu progos pasidomėti, kur jos vyksta, ir apsilankyti. Pasiūlymą priimu, jei tik vyksta jos ne ankstų rytą ;))) Savaitgalį pašvenčiu miegui ir bent iki 10 nelipu iš lovos...
Dar kai mokiausi vidurinėje ir giedojau chore, buvo ir pas mus jaunimo mišios. Giedojom visai kitu stiliumi, nei būdavau įpratusi girdėti, tačiau neįsivažiavo projektėlis...
Oi, spėsi išsimiegot, mišios 16 val :)
AtsakytiPanaikinti