Praėjo jau du metai, bet aš vis dar girdžiu jį kumščiu beldžiant į sieną. Aš vis dar girdžiu vakarais prie laukujų durų trepsinčius guminius botus, bandant nukratyti nuo jų purvą. Aš vis dar krūpteliu netyčia stipriau trinktelėjus durimis. Vis dar instinktyviai užspaudžiu ausis ir užmerkiu akis, kai kas nors pykstasi ir šaukia. Norisi skradžiai žemę prasmegti.
Kiek dabar reikia pastangų, kad dėl visų tų garsų galėčiau viena nakvoti gimtuosiuose namuose...
Tuos du metus, tarsi mokausi gyventi iš naujo.
Mokausi po mažą kruopelytę skaldyti savo gal penkiolika metų augintą stiprybės kiautą. Augintą nuo tada, kai dar būdama vaikas išmokau nevaikiškai atskirti pelus nuo grūdų. O dabar trupinu. Nes, po velnių, aš nesu tokia, aš nesu stipri, aš nesu šalta. Aš turiu jausmus...
Mokausi iš naujo kvėpuoti, matyti, kalbėti (-s), pasakoti, įsileisti, kurti... ir nebėgti, išsigandus, kad nesugebėsiu visko išsaugoti.
Ir, žinau, dar ne vienerius metus reikės mokytis. Ir tikrai ne du...
-//- -//- -//-
Visai neseniai važiavau troleibusu, kai vienoje stotelėje įlipo nuo sunkaus darbo palinkusi, o gal reumato perkreipta močiutė. Man to užteko, kad kitoje stotelėje išlipčiau ir palaukčiau sekančio troleibuso. Senutė buvo tokia panaši į mano mirusią močiutę... Kopija. Lyg jos dvynė sesuo.
Kokie velniškai teisingi žodžiai.
AtsakytiPanaikintiDėkoju:)
AtsakytiPanaikinti