Ko gero tampa įprasta, kad karts nuo karto užplaukia krizių periodas. Lūžis buvo, kai išvažiavau iš Lietuvos. Ten palikau viską, ką kuriau, ant ko bandžiau statyti savo gyvenimo pagrindą ir stačia galva nėriau į neatrastus vandenis. Pradėjau iš naujo lipdyti viską, ką iki tol turėjau.
Lūžis buvo ir tada, kai dar pernai žiemą, vykstant galbūt sunkiausiu periodu mano gyvenime, atsiradai Tu. Tu buvai tas, kuris išklausė, patarė, pralinksmino ir tiesiog buvo šalia, kai man labai reikėjo. Buvo smagu iki paryčių gerti arbatą ir ne tik.
Keista. Šiais metais kaip niekad svyravo žemė po kojomis. Ir siūbuoja ji iki dabar. Daug senų įsitikinimų griuvo, dar daugiau jų keičiasi. Galybė prisidėjo naujų dalykų. Lipdau save iš naujo ir man tai patinka. Visada galvodavau kaip viskas bus ir kruopščiai planavau kiekvieną žingsnį. O dabar tiesiog leidžiu gyvenimui plaukti. Nes nebe aš viena įtakoju savo gyvenimą.
