Vieneri metai. Metai nuo to, kai susikrovusi lagaminus įžengiau į Karmėlavos oro uostą. Metai nuo to, kai drebančiomis kojomis ir neramia širdimi painiais Gatwick'o oro uosto koridoriais žengiau į visišką nežinią. Tuo metu man, nemokančiai kalbėti, bijančiai, besigūžiančiai nuo visų nepažįstamų ir abejingų žmonių, nuo svetimo ir dar nepažinto pasaulio, darėsi bloga. Pykino tą pačią minutę, norėjosi apsisukti ir grįžti. Tačiau kelio atgal nebebuvo. Grįžti nebuvo leista. Ir kelionė atgal reikštų tik vieną - pasidaviau. O juk visada buvau kovotoja.
Pirmieji mano kaip emigrantės metai.
O jie buvo įsimintini. Per tuos metus patyriau tiek daug, kiek iki tol nebuvau patyrusi. Pagaliau suaugau. Dar labiau, nei buvau iki tol. Suaugau emociškai, fiziškai. Pamilau mane supančią aplinką. Išmokau kalbėti. Tapau drąsesnė. Pamilau žmones. Įsileidau jausmus. Priėmiau rodomą dėmesį. Pradėjau bendrauti su tokia žmonių grupe, su kuria Lietuvoje nerasdavau bendros kalbos. Susiradau naujų draugų. Pradėjau linksmintis. Pradėjau džiaugtis gyvenimu. Ir bene svarbiausia - pamilau save.
