Širdies neskaudės

Gali būti, kad kažkam atrodau šalta. Gali būti, kad kažkam atrodau pikta. Gali būti, kad kažkas mane tiesiog laiko kale. 

Bet supratau vieną, kad man tikrai nė velnio nerūpi, ką apie mane galvoja man nereikšmingi žmonės. Būdama čia, išmokau kaip niekad nekreipti dėmesio į pašalinius. O Jis man reikšmingas? Deja, bet... Ne. Kaip gali būti reikšmingas, kaip gali būti svarbus tas, kuriam esi visai nesvarbi? Kuris toliau savo nosies nemato nieko, kuris rūpinasi tik pats savimi? Dėl to nebepasitikiu niekuo. Neprisirišu prie nieko. Esu kaip katinas: darau, ką noriu, einu, kur noriu ir kada noriu. 

Nes tik taip nejaučiu skausmo krūtinėje. 

information can not be deleted.

Kaip pamiršti tai, kas buvo taip gera? Kaip pamiršti tai, kas buvo taip gražu? Nors tik kelias minutes. Kaip ištrinti iš atminties viską, kas kelia ilgesį? Ir, svarbiausia, kaip ištrinti iš atminties žmogų, su kuriuo buvo gera? Nors tik kelias akimirkas...

Iš naujo

Ar tai reiškia, kad dabar moku už kažkada padarytus klaidingus sprendimus? Ar tai reiškia, kad pasaulis man keršija už tai, kad kažkada norėjau dėmesio ir bandžiau neleistinai jį išsikovoti? Ar dėl to dabar žmonės žaidžia su manimi?

Žinau, kad dariau blogai.

Nežinau. Dabar jau nieko nebežinau. Visada stengiausi nesigailėti dėl savo žodžių ar veiksmų - geriau nuo to nebus, vis tiek tai jau praeitis. O savigrauža tik dar labiau žlugdo.
Kaip ir dabar. Nesigailiu dėl to, kad bandžiau. Ir juo labiau nesigaliu to, kad mečiau viską. Gaila tik to, kad ir vėl nepavyko. Bet ne viskas priklauso vien tik nuo manęs.

Liūdėsys daug greičiau praeina, nei užgyja plyšys krūtinėje.  Ir man dabar tik lengvas liūdesiukas.