Didieji pokyčiai

 

 

Keičiasi pasaulis.

Ne.

Keičiasi žmonės.

Keitiesi tu, keičiuosi aš. 

Ateina laikas paminti senus principus, nusistovėjusias vertybes, paminti su idealizmu sumišusį išdidumą ir keistis vardan savo sveikatos ir ateities. Vieną dieną, jau žinodamas savo esamą situaciją, prieini kryžkelę ir pamatai du kelius: lygų ir nusistovėjusį, bei vingiuotą, duobėtą, vietomis siaurėjantį ir kone išnykstantį,  pamatai dvi ateities vizijas. bet tu net nesustoji. Būtų lengviausia nueiti jau seniai nulietu ir daugmaž žinomu taku. Tačiau negali juo eiti - uždėtas šlagbaumas ir esi priverstas rinktis sunkesnįjį. 

 

Jau seniai jaučiau, kad mano kely artėja šis išsišakojimas. Kol vieną dieną priėjau jį.  Tik nemaniau, kad sunkesnįjį kelią būsiu priversta rinktis dėl materialinių dalykų, šiu atveju - pinigų. Aš iki kaulų smegenų esu idealistė. Niekada netikėjau, kad būsiu priversta bėgti ieškoti geresnio gyvenimo, bet gyvenimas tik dar kartą parodė savo grožį - realybė žiauri ir negailestinga. Netikėjau, kad kada nors paliksiu man brangias vietas, mylimus žmones, be kurių bus labai sunku. Bet, belieka susitaikyti su tuo.

Dabar, grįžusi į savo gimtuosius namus, viską darau kitaip: žvelgiu kitaip, kvėpuoju kitaip, net vaikštau kitaip. Viską darau lėčiau, giliau ir aštriau, tarsi bandyčiau viską į save sugerti, viską užfiksuoti, nieko nepraleisti, kad vėliau tie dalykai man padėtų ištverti, kad sunkiomis akimirkomis sušildytų mane. 

Nedžiugina...

Nelik abejingas

 

"Maldauju, jei gali, tapk kaulu ciulpu donore.Mano teveliui lb blogai...be transplantacijos jis neisgyvens...;((( "

Tai buvo pirmoji šiandien gauta pagalbos šauksmo žinutė iš mano geriausios draugės.

Tada dar nesupratau, kas vyksta, o gal giliausioje smegenų žievės rievėje ir supratau, tik blaivus protas blokavo realų ir kone rėkiantį faktą. Esi įpratęs, kad blogiausi dalykai vyksta kažkur kitur, kad jie nepalies nei tavęs, nei tau brangių žmonių, kad paprasčiausiai apeis didelį ratą ir praeis pro šalį.

"Kraujo vėžys"

Antroji žinutė konstatavo ir taip akivaizdų faktą, kurį dar nesąmoningai iki tol neigiau. Ji prikaustė mane kėdėje: kojos tapo švininės, rankos ir visas kūnas konvulsiškai drebėjo, akys pasruvo. Niekam gyvenime nelinkiu atsidurti panašioje situacijoje ir to patirti.
Dar pradžioje... dar bandžiau reaguoti optimistiškai ir nuteikti tiek save, tiek draugę, kad šiais laikais net ir leukemija pagydomas. Pasirodo, kad tik pačios lengviausios jo formos. Likimas visada buvo žiaurus ir, jei drėbia ką nors, tai tik su kaupu ir nepasigailės nė per nago juodymą. Vienintelė išeitis - kaulų čiulpų transplantacija.

Jei gali kam nors kuo nors padėti - net nedvejok, žmogau.
Jei dar abejoji, pagalvok, kaip pats reaguotum ir elgtumeisi, analogiškoje situacijoje tik savo šeimoje. Tada nesvarstytum? Jei nuo tavęs gali priklausyti kito žmogaus gyvybė - neabejok. Juk nežinai, kada tos pagalbos gali prireikti tau pačiam, kada tu pats keiksi pasaulį, kad dienos, valandos bėga ir nėra... nėra taip reikiamo donoro.

Mano rankos buvo surištos. Nežinojau, kaip galiu padėti apart to, kad užsiregistruosiu būti donore. Jei matėt filmų ar skaitėt literatūrą apie leukemiją, visur pateikiama donorystės statistika. Patikėkite, ji reali ir teisinga. Lietuvoje per 6 metus vos 6 iš 2700 žmonių buvo tinkami būti donorais. Skaičiai kraupūs. Realybė niekada nebuvo rožinė ir pūkinė.

Tylėjimas nieko negelbsti. Nebent į nelaisvę paimtus karius ir tai galiausiai juos nužudo. Tad geriausia, ką galiu dabar padaryti, skleisti šią informaciją kuo plačiau ir prašyti žmonių nelikti abejingais. Juk, galbūt kaip tik tu esi toks reikalingas.

10 dienų...

Liko 10 dienų. Ir nė vieno klausimo. 1,5 savaitės. Ir noras peršokti dieną. Keista, bet šįkart laukiu:)