Šifras: Bėgu nuo civilizacijos

Gana seniai, jau gal kokius metus naudoju šią frazę. Skelbdavau ją, kai savaitgaliais išvažiuodavau namo, į kaimą, kur išties, apart televizijos ir mobilaus telefono, nėra jokio kito ryšio su pasauliu. Parašydavau Skype, Facebook'e, kad manęs tikrai nėra, kad mano kontaktų sąrašuose esantys žmonės nesivargintų rašydami bei nesinervintų laukdami neįmanomo atsakymo. Iki šiol tai buvo tik sausas, tiesiogiai suprantamas posakis. Ir man pačiai tik tiek jis tereiškė.

Kol prieš kelias dienas, taip pat ilsėdamasi kaime ir vaikštinėdama kieme, supratau daug gilesnę potekstę. Ne materialią. Dvasinę. Jausmų atžvilgiu. 

Niekada anksčiau taip nenorėjau grįžti namo, kaip paskutiniaisiais metais. Pavargstu nuo miesto. Pavargstu nuo triukšmo. Pavargstu nuo surūgusių ir nepatenkintų žmonių veidų. Pavargstu nuo neteisybės, melo, apgavysčių, sukčiavimų, nuo kvailų įstatymų kūrimo, nuo suknisto egoizmo ir vieni kitų auklėjimo. O ten, žmogau, atsigauni. Įkvepi tyro oro. Pamiršti triukšmą. Užmiršti neteisingus įstatymus. Pabėgi nuo žmonių. Tarsi atsiduri kitame pasaulyje. Kur saulė šiltesnė ir ryškesnė. Kur dangus žydresnis. Kur žolė žalesnė. 

Kaip nerealiai gera ryte prabusti ne nuo žadintuvo, o nuo melodingo pavasarinių paukščių čiulbėjimo. Kaip gražiai pilnaties šviesoje atrodo ant stulpo porelė kleketuojančių gandrų. O kai vakarais griežia žiogai...

Aš kiek kitaip matau pasaulį. 

Pirmiausia, ką atlieku, vos tik grįžtu namo, apeinu visą kiemą, sodą, gėlyną. Ištyrinėju, kas išdygo, kas pražydo. Kokie pupmurai prasiskleidė, koks vabalas išlindo iš slėptuvės. Ir kiek daug gandrai pasistūmėjo sukdami lizdą. Pastarasis dalykas labiausiai mane džiugina. Galėčiau valandų valandas stebėti.

Kviečiu visus į tą nepaprastą kampelį, civilizacijos pakrašty. :)

NE [2]

Šaltas vanduo šiek tiek įnešė blaivaus proto, tačiau galvos skausmas, rodos, tik stiprėjo ir be aspirino tabletės  ji neišgyvens. Neradusi vaistinėlėje jokių skausmą malšinančių vaistų, įsisuko į chalatą ir nušlepsėjo į virtuvę, kur kas rytą gerdavo kavą.

Virtuvėje dar nepragertus Kamilės uoslės receptorius palietė klaikus ore tvyrančio alkoholio ir pūvančių maisto atliekų dvokas, priminęs jai, kad seniai, jau labai seniai čia nešeimininkauta. Paspyrusi ant grindų besivoliojantį tuščią butelį nuo vyno, praskleidė užuolaidą. Į akis akimirksniu plykstelėjo akinanti vasaros saulė, bet, neištvėrusi tokio ryškumo, Kamilė uždengė langą. Virtuvėje vėl įsivyravo prietema. 

Užsiplikiusi puodelį kavos, prisėdo prie apšnerkšto stalo. Vargais negalais toje kiaulidėje surado cigarečių pakelį ir drebančiomis rankomis prisidegė vieną jų. Ji rūkė ne todėl, kad jai patiko. Organizmas nereikalavo dozės nikotino. Tačiau toks elgesys tebuvo savotiškas Kamilės vidinis protestas prieš buvusį vaikiną Dovilą.

Sodrūs pirmieji dūmai pripildė plaučius ir pasaulis šiek ties nušvito. Kiek nedaug tereikėjo. Bet ar tokio pasaulio ji norėjo? Ar tokio gyvenimo siekė? Kriauklėje stūksojo dangoraižiai neplautų indų. Iš šiukšliadėžės sklido normalios būsenos žmogui nosį riečiantis prarūgusių ir pūvančių atliekų kvapas. Ant grindų mėtėsi tuščios skardinės nuo alaus, tušti vyno buteliai, traškučių pakeliai.

Kamilė gurkštelėjo kavos ir įtraukė dar vieną rankoje smilkstančios cigaretės dūmą. Jai buvo vos dvidešimt penkeri, o per pastarąsias kelias savaites sugebėjo degraduoti iki tokio lygio. Kas toliau jos laukia? Dar kartą apsidairė aplinkui, lyg vertindama savo aplinką, kurioje egzistuoja. Tik egzistuoja. Ryžtingai užgesino į peleninę smilkstančią cigaretę ir pati iškošė neapykantos kupinu balsu:

- Nė vienas padaras nėra vertas, kad dėl jo bliaučiau ir žlugdyčiau save.

Lėtai pakilo nuo kėdės ir, susiradusi gumines pirštines, puolė kuopti butą.

"Nepavykęs eksperimentas" [1]

Atradau siūlo galą. Supratau, ko noriu iš šio kūrinio. Išsiaiškinau ir susitariau su savimi, koks jis turi būti ir kaip turi atrodyti, nes pirmoji jo versija, tiksliau rašymo stilius buvo per sunkus, per griežtas. Gal ir įdomus, būtinai kada nors tokį dar išplėtosiu, bet dabar norėjosi paprastumo.
Bus po nedaug. Darbe sumąstau, vakare kiek spėju perrašau. Nėra tiek laisvo laiko, kad sėsčiau ir liečiau mintis. Bet džiaugiuosi bent tuom, kad visa grįžo į mano gyvenimą. Net ir tas mano norimas pavogti pavasaris tapo visai mielas ir džiugus:) Kūryba daug duoda žmogui. Džiaugiuosi, kad tai atradau.
Nebus skyrių. Bus vientisas tekstas...




Nuskambėjus žadintuvui, Kamilė vangiai pramerkė vieną akį, nes tik tiek teįstengė, ir ištiesė ranką iki ją pažadinusio daikto. Ši nerangiai trinktelėjo į spintelę, o nuo tokio staigaus judesio, galva ir visu kūnu nuvilnijo nepakeliamas skausmas. Mergina tyliai suinkštė keiksnodama vakarykštę dieną. Ir taip kiekvieną pastarąjį rytą. Tad ji jau buvo beveik įpratusi prie tokios savo būsenos.
Mergina lėtai išsiropštė iš sujaukto savo guolio ir nusvirduliavo į vonią. Taip pat keiksnodamasi. Niekada ankščiau Kamilė nevartojo necenzūrinių žodžių. Iki tos dienos, kai, tik prasidėjus atostogoms, ji susikrovė lagaminus ir paliko savo vaikiną. Dabar mergina priversta grūstis nuomojamame vieno kambario butuke.
Rieškučiomis prisėmusi šalto vandens, šliūkštelėjo sau ant veido. Oda lengvai sudilgčiojo, bet akys jau daug plačiau atsivėrė. Tad po ilgo laiko Kamilė pakėlė galvą ir pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Nuo ašarų paburkusios didelės mėlynos akys, rodės, tapo dvigubai mažesnės. Tamsūs ratilai po apatiniais vokais išdavikiškai bylojo dar vieną bemiegę naktį. Auksiniai banguoti plaukai prarado savo žvilgesį ir dabar prilipo prie drėgnų įdubusių skruostų. Skaisti oda tapo išblyškusi.
Drėgna ranka Kamilė uždengė veidrodyje savo atvaizdą.  Beveik mėnesį laiko trunkantis šis transas paliko ryškius pėdsakus tiek merginos išorėje, tiek viduje. Sielos žaizdas dar ilgai teks gydytis. Tad mergina giliai atsiduso ir lipo į dušo kabiną.

Many dar tūno lašai

Praėjo jau du metai, bet aš vis dar girdžiu jį kumščiu beldžiant į sieną. Aš vis dar girdžiu vakarais prie laukujų durų trepsinčius guminius botus, bandant nukratyti nuo jų purvą. Aš vis dar krūpteliu netyčia stipriau trinktelėjus durimis. Vis dar instinktyviai užspaudžiu ausis ir užmerkiu akis, kai kas nors pykstasi ir šaukia. Norisi skradžiai žemę prasmegti.

Kiek dabar reikia pastangų, kad dėl visų tų garsų galėčiau viena nakvoti gimtuosiuose namuose...

Tuos du metus, tarsi mokausi gyventi iš naujo. 

Mokausi po mažą kruopelytę skaldyti savo gal penkiolika metų augintą stiprybės kiautą. Augintą nuo tada, kai dar būdama vaikas išmokau nevaikiškai atskirti pelus nuo grūdų. O dabar trupinu. Nes, po velnių, aš nesu tokia, aš nesu stipri, aš nesu šalta. Aš turiu jausmus...

Mokausi iš naujo kvėpuoti, matyti, kalbėti (-s), pasakoti, įsileisti, kurti... ir nebėgti, išsigandus, kad nesugebėsiu visko išsaugoti. 

Ir, žinau, dar ne vienerius metus reikės mokytis. Ir tikrai ne du...

-//-   -//-   -//-

Visai neseniai važiavau troleibusu, kai vienoje stotelėje įlipo nuo sunkaus darbo palinkusi, o gal reumato perkreipta močiutė. Man to užteko, kad kitoje stotelėje išlipčiau ir palaukčiau sekančio troleibuso. Senutė buvo tokia panaši į mano mirusią močiutę... Kopija. Lyg jos dvynė sesuo.

Jei visi reikštų savo pretenzijas

Koks tu lietuvis, jei tavo pavardė rašoma ne lietuviškais rašmenimis, ir, koks tu užsienietis, jei tavo pase puikuojasi tautybė - lietuvis?

Labai džiaugiuosi, kad seimas nepriėmė įstatymo lenkiškas pavardes rašyto originalo rašmenimis. Tikiuosi ir nepriims jo. Kas norėtų knaisiotis klaviatūroje ieškant visokių neaiškių raidžių? Aš ne. Jau dabar siuntu, kai tenka šifruoti rašytinę kirilicą, nes žmonės neatskiria spausdintinių nuo rašytinių raidžių. Tai ačiū Dievui, kad tik šifruoti. Kaip sulėtėtų visas mano darbas, jei tą pavardę reikėtų suvesti į kompiuterį taip, kaip ji parašyta! Net nupurtė pagalvojus apie Visaginą, Šalčininkus, du trečdalius Vilniaus... Juk ten beveik vien lenkai ir rusai. Tiksliau lietuviai su lenkiškomis ir rusiškomis pavardėmis.

"Nekenčiu dviejų dalykų: negrų ir rasizmo." - kažkur girdėtas anekdoto lygio komentaras.

Parodykite man, kad pase esate tikrai ne lietuviai, ir aš atsiprašysiu. 

Gerai, sakykime, kad leisim lenkams dokumentuose rašyti savais rašmenimis. Tada atsiras grupelė rusų, kurie to paties pareikalaus....
O jei dar maža dalis kinų ar japonų norės dokumentuose matyti savus hieroglifus? Norėtumėte taip rašyti:

Gal pabandykime ir arabiškai:

Labai įdomu, Jungtinėj karalystėj, JAV ar kur kitur skaitomasi su visomis lietuviškomis Ą, Ę, Ė, Į, Ų, Ū,  Č, Š, Ž raidėmis?..

Planuojama pavasario vagystė

Tikriausiai visiems yra žinomas jau legendinis filmo personažas Grinčas ir jo vagiamos Kalėdos. Taip, tai tas pats didelis, gaurais apaugęs, be proto ilgais nagais ir milžiniškomis pėdomis žalias žmogėnas. Na, tiksliau kasiukas, juk taip vadinami to miestelio gyventojai...
Bet ne apie tai.
Keistai, kad tokią gražią ir šiltą pavasario dieną prisiminiau būtent šį filmą. Nors ne. Man visiškai nekeista. Ar dar kas nors prisimena, kaip Grinčui skaudėjo širdį, kai ši padidėjo ir pradėjo plakti?
Noriu pavogti pavasarį.
Ne dėl to, kad man jis nepatiktų. Po šaltos žiemos labai pasiilgstu bundančios gamtos, sužaliuojančių papievių ir tai gal net mano mylimiausias metų laikas. Bet metai iš metų, kiekvieną pavasarį beprotiškai skauda. Ir kaskart vis stipriau ir stipriau... Aš nejudinu peilio, jis pats juda ir sminga gilyn.
Grinčiui buvo lengviau. Jis bent galvojo, kad atėmus dovanas, Kalėdos dings, jų nebebus. O kaip man pavogti pavasarį?:]

"Made in Maxima"

Iki skausmo užuodžiu kepamų bulkų kvapą. Juntamą tik du kartus metuose, šv, Kūčių ir šv. Velykų išvakarėse. Nuo mažumės, jis įaugęs manajame kraujyje. Bet gaila, kad kasmet vis labiau sklaidosi ir vis mažiau jo išlieka.. To tyro, mielėmis ir duonkepe krosnimi atsiduodančių, mamos šviežiai iškeptų bulkų kvapo. 

Didžausias šv. Velykų džiaugsmas man būdavo ir liko kiaušinių marginimas. Kiek tik galiu prisiminti, šis procesas visada prasidėdavo nuo aplakstyto kiemo, ieškant vos prasikalusių pirmųjų žolės lapelių, stiebelių. Pradžioje skinti eidavau su sese, vėliau ir pati, neapsiribojant vien kiemo teritorija, apibėgdavau dižiausius plotus, kol atrasdavau tinkamą lapelį, ir rūpestingai sudėjusi į stiklainį, parsinešdavau namo. Klijuojant prie kiaušinių žolės lapus, kruopas, panardinant juos po vieną svogūno lūkštų pataluose ir kruopščiai surišant plonytėje kojinėje, įsibegėdavo dažymo procesas, kol galiausiai panardindavom į dažytą vandenį ir virdavom. O koks džiaugsmas apimdavo išpakuojant išvirtą kiaušinį!

Kalbu būtuoju laiku. Taip, nes šiais metais, tiek Kalėdų, tiek Velykų šventės privertė permąstyti didžiąją dalį vertybių, brangių akimirkų, privertė mane palyginti, kaip jausdavausi švenčių laukimo ir ruošimosi joms metu prieš 10-15 metų ir dabar. Rasti skirtumai nutvilkė iki pat sielos gelmių. 

Visus apmąstymus, net ir šį mano įrašą, įtakojo ir tai, kad prieš kelias dienas prekybos centre atradau jau nudažytų velykinių margučių. Giliai viduje žinojau, kad tai neišvengiama, kad prekybininkai visada ieškojo ir ieškos naudos nepaisydami moralės, kad jie visas iki tol buvusias nuostabias šventes menkina bei trypia, ir kasmet vis daugiau ir daugiau. Kaip ir Kaziuko mugė su pigiais "lietuvių" amatininkų dirbiniais, kurių kilmė ne kas kita, kaip "Made in China".

Turiu tris sūnėnus. 

Prieš porą metų mama manęs klausė: "Ką daryti, kad tiems vaikams šventės būtų kažkuo ypatingesnė diena, nei eilinis savaitgalis, ar kad apie šventes galvotų ne kaip apie dovanas po eglute ar šokoladinius kiškius ir kiaušinius krūmuose? Kaip sužadinti jų ne materialinį, o dvasinį laukimą?"

Neįsivaizdavau, ką jai atsakyti. Nežinau ir dabar.

Tačiau, ar aš kvaila, kad man rūpi išsaugoti brangius prisiminimus ir šiltas tradicijas? Nenoriu atiduoti Savo ir Savo artimųjų švenčių prekybos tinklams. Nenoriu nė kruopelytės paleisti užmarštin. Noriu tikėti, kad tie vaikai išmoks branginti dvasines švenčių vertybes. Ir tos šventės nebus "Made in Maxima".