sekmadienis, vasario 21, 2010

Menkutė ištrauka

2132 m.  balandžio 15 d. 7:15 am. Klaipėda

Dovilas susikaupęs mindžikavo miegamajame, laukdamas, kol ji išlįs iš vonios kambario.
- Kamile, paskubėk, man reikia į darbą!
- Neigiamas, - sušnabždėjo, atsirėmusi į vonios durų staktą. 
Jam akmuo nuo širdies nukrito ir jis lengvai atsiduso. Dovilas visada puikiai sugebėjo reikiamu metu užmaskuoti tikrąsias emocijas ir lyg vienišas aktorius scenoje tuopat metu laisvai įsijausdavo į skirtingas roles.
Pribėgęs prie Kamilės, stipriai apglėbė. Glostė galvą, nugarą. Stengėsi paguosti ir nuraminti, tačiau pats netvėrė džiaugsmu. Jie dar nebuvo pasirengę tapti tėvais. Bent jau ne Dovilas. Ir tikrai ne dabar.
- Maže, kitąkart mums tikrai pavyks, - šnabždėjo bučiuodamas jos rausvas aviečių spalvos lūpas.
- Kodėl tu tapai toks šaltas, Dovilai? - Kamilė pakėlė sudrėkusias akis ir priekaištingai pažvelgė į jį. 
- Tu apie ką kalbi?
- Apie tavo kūną ir sielą. Kiek kartų mes mėginam, o tavo žodžiai nesikeičia. Priešingai, tau vis mažiau rūpi mudviejų ateitis. Kai susipažinom, buvai kitoks. Darbas sostinėje tave pakeitė.
Pirmą kartą Dovilas nesumojo, ką derėtų atsakyti. Jo kuriama kasdienė kaukė Kamilei  ką tik įskilo ir vienintelė galvoje kilusi mintis buvo pradingti.
- Turiu eiti, - dar kartą pabučiavo ir išlėkė.
Tik įsėdęs į automobilį, lengviau atsikvėpė. Po kiekvieno nesėkmingo bandymo, Dovilas griebdavosi nekalto melo. "Kitąkart" - kartodavo Kamilei, nors pats suvokė, kad nei kito, nei dar kito karto nebus. Negali būti. Neturi būti.
Jis pažiūrėjo į save pro galinio stiklo veidrodėlį. Kiekvieną rytą jis baisėdavosi savo ant melo pamatų kuriamu gyvenimu. Tereiktų tik ištraukti atraminę papėdę ir visas jo pasaulis lengvai subyrėtų it kortų namelis. Ne išimtis buvo ir šis rytas. Kamilė plaktuku jau stuktelėjo, tačiau vakare Dovilas pasistengs viską užglaistyti ir vėl suklijuos įskilusią savo kaukę. 
Dviem pirštais patrynė tarpuakį ir atsidusęs pasuko raktelį. Jo laukė ilga kelionė į Vilnių.

ketvirtadienis, vasario 18, 2010

Be tikslo arba tai, ką vakarais pastebiu mieste

Dirbtinės šypsenos, šalti žvilgsniai.
Apgaulingi jausmai, klanai pykčių.
Lašas švelnumo. Netikras juokas.
Priverstinės emocijos - jautiesi "lochas".
Verkia tikėjimas, tyli kantrybė.
Užslėptas gėris. Gėla plieninė.
Plazda likimas. Dūžta svajonė.
Krenta vitražas - sielos dėlionė.
Lyja lašai. Trūksta vilties.
Rėžis ant stiklo be priežasties.

antradienis, vasario 09, 2010

Spalvotos mintys ant balto lapo

Pasiilgau pavasario.
Pasiilgau žalios žolės, sprogstančių pumpurų, klegančių paukščių, spindinčios šiltos saulės...
Pasiilgau mėlynų žibučių pamiškėje, besiskleidžiančių "kačiukų" karklo krūme, geltonų šalpusnių pakelėse, baltų snieguolių dar apsnigtame gėlyne...
Aš jau pasiilgau:)

pirmadienis, vasario 01, 2010

Pabiro archyvų puslapiai


Toks buvo mano pirmas tokio pobūdžio kūrinukas, t.y. ne eiliuotas, nes iki tol rašiau tik rimuodama. Nė nežinau, kiek jam metų. Tuo metu dar nesistengiau parašyti kažko įspūdingo. Tiesiog norėjau popieriuje užfiksuoti tikrus išgyvenimus. Taip! Tai iš tiesų vyko mano gyvenime. Tačiau ne viskas. Dalis epizodų šiuose lapuose yra tikra, dalis išgalvota (kaip ir vardai, išskyrus mano). Bet spręskite patys, kur yra kas:]